Galvojau, kad suaugus nebesinori nakties tamsoje staigiai po patalais paslėpti išlindusią nuogą koją, nes baimė užspaudė gerklę taip, kad nė neturi vietos pagalvoti, ko iš tikrųjų bijai. Kad nepasidaro baisu pažiūrėti už savęs veidrodyje, vidurnaktį prausiantis prie kriauklės, kai esi vienas namuose. Ir kad jau tikrai nebijai tamsoje nueiti į tualetą prisižiūrėjęs filmų ir prisiskaitęs knygų.
Amerikiečių rašytojos Lisos Gardener knygą „Slėpynės“ gavau dovanų iš leidyklos, kuri man pasiūlė išsirinkti, kas patinka iš jų asortimento. Jau buvau pastebėjusi, kad leidykla ypač stipri savo leidžiamais trileriais ir detektyvais, todėl sąmoningai kreipiau dėmesį į šį žanrą, o pamačiusi patraukusį aprašymą ir solidų Goodreads platfomos įvertinimą – 4,1 žvaigždutės iš 5 – užsiprašiau šios.
Beje, tokio žanro knygos labai retai būna apdovanotos kokiais nors ypatingais, pasaulinės reikšmės apdovanojimais, bet kartu yra itin populiarios tarp skaitytojų. Ir tai galima nesunkiai suprasti: jos retai giliai nagrinėja socialines problemas, dažniau susitelkia į patį nusikaltimo jaudulį ir yra pagaulios, įtraukiančios. Galima lyginti jas su greitu maistu, nes jas norisi ryti, tačiau kartu ir ne. Tokį žanrą išpildyti kokybiškai yra talentas. Tai, ką lengva skaityti, dažniausiai yra ypač sunku rašyti.
Tai – antroji serijos apie detektyvę Voren knyga. Pirmosios skaičiusi nesu, bet žinau, kad tai absoliučiai nebūtina. Tokių serijų knygos kiekviena turi po atskirą, individualią istoriją, tai pasitvirtino ir šįkart. Apleistos psichiatrijos ligoninės teritorijoje, slėptuvėje po žeme, randami šešių mergaičių kūnai. Laikyti specialiomis sąlygomis – jie užsikonservavę. Pagal pakabutį, rastą ant vienos aukų, spėjama šios tapatybė: Anabelė Greidžer paskelbiama mirusi. Problema ta, kad Anabelė skaito šią naujieną apie save laikraštyje. Ji gyva. Ir atsimena pakabutį, jį atpažįsta. Tik nežino, kas vyksta, nes didesnę dalį gyvenimo ji su šeima slapstėsi ir net dabar vadinasi kitu vardu. Slapstėsi nežinia nuo ko, nuo kažkokio pavojaus, nuo kurio buvo mokoma gintis įvairiausiomis savigynos pamokomis, tačiau tėvai jau mirę ir daug klausimų neturi atsakymų. Nėra ko paklausti. Taigi, ši kreipiasi į policiją.
Knyga – pagauli. Tokia, kad pagauni save skaitant iki vidurnakčio. O kai laikrodis muša dvyliktą, tą baugų, velnišką skaičių, tave kaip tyčia prispiria į tualetą, į kurį tu bijai nueiti. Visai kaip tada, kai tau devyneri. Iracionali baimė, nepriklausomai nuo amžiaus, kausto taip pat puikiai, kaip senais laikais, įgūdžių ji nepraradusi. Nežinau, ar reikia vertinti, kad knygoje esama šiek tiek banalios simpatijos intarpų, nes jie visai netrukdė. Tie intarpai – ne per ilgi, ko gero – turi savo paskirtį, leisti protui pailsėti nuo įtampos, o visas kūrinys pralekia šuoliais, nesustabdysi.
Tokios knygos niekada netampa mano gyvenimo knygomis, bet jos visada įvykdo svarbią misiją. Misiją: poilsis. Ir ši savame žanre yra puiki. Nuo kasdienių problemų ji mane į kitą realybę teleportavo akimirksniu, laikė tvirtai ir tiesiog privertė protą restartuotis.
5 žvaigždutės iš 5, puiki knyga savaitgaliui, atostogoms ar tiesiog vakarams prie darbo. Tarsi santykiai be įsipareigojimų, kurie dovanoja kažką trumpo, bet labai jausmingo.
