Pradėsiu nuo to, kas Vilniuje yra labai gerai: švara, tvarka, inteligentiški išsilavinę miesto gyventojai. Kokią gražią Mindaugo karūnavimo šventę ir miesto 700-ąsias metines iškėlėte vilniečiams ir miesto svečiams, nuostabu! Katedros aikštėje stebėjau per generalinę šventinio koncerto repeticiją dainuojantį Kaušpėdą ir susigraudinau iš džiaugsmo bei pasididžiavimo, kad esu lietuvaitė, o dabar dar ir vilnietė. Kad esame šita puiki supresijas ir negandas išgyvenusi tauta, šalis, kurioje ką tik nuskambėjo aukščiausių pasaulio galvų beprecedentis susitikimas, kuriame priimti pasaulinę reikšmę turintys sprendimai – mes esame ta išrinktoji šalis, kuri gavo teisę tai organizuoti. Sveikinu Lietuvą su šiuo istoriniu įvykiu.
Negaliu nepaminėti dar vienos džiaugsmo fiestos – Vilniuje nuskambėjusios LGBTQ pride eisenos, po kurią laigiau krykštaudama iš džiaugsmo ir laimės. Dalykai gerokai pasikeitę nuo gūdžių 2010-ųjų ir man iš šono matyti tas kitimas, nuo pono sužalotomis smegenimis gražia pavarde brutalaus išsišokimo LGBTQ eitynėse 2010-aisiais iki šeimamaršininkų klykavimų ir kraupiai užtęsto mindžikavimo prie partnerystės įstatymo.
Tačiau dabar aš jums kalbėsiu apie dalykus, kuriuos, mano galva, reiktų keisti, gerinti, tobulinti ir mokytis iš kitų šalių, kaip spręsti šituos klausimus.
Jau nuskambėjo kaip anekdotas tai, kad valdžia NATO viršūnių susitikimo metu planavo slėpti senus troleibusus (kaip ten buvo iš tikrųjų, aš nežinau). Aš tai sakyčiau, reikėjo slėpti benamius, kurie tikrai nepuošia miesto, suteikiant jiems laikiną nakvynę ir galimybę apsiprausti, nežinau…
O senus Vilniaus troleibusus ir autobusus reikia skubiai atnaujinti, senuosius išmesti, ypač tuos surūdijusius troleibusus, kurie, nepatikėjau, kad dar apskritai egzistuoja apyvartoje – aš tokiais troleibusais savo gimtajame Kaune važinėdavau vaikystėje, prieš trisdešimt metų. Dėl dievo meilės, juk sostinė esate, ne koks provincijos miestukas. Ar jūs juokaujate vadindami juos „greitaisiais autobusais“? Kokie greitieji? Turit galvoje, lėtieji?
Norit sužinoti, kodėl kiekvienas pseudoįmonės vadybininkėlis rytais kuriasi seną pasatą ir juo rūksta į darbą visus du kilometrus? Todėl, kad taip yra tris–keturiskart greičiau ir patogiau negu dešimt minučių eiti iki stotelės, po to laukti autobuso/ troleibuso ir juo kratytis keturiasdešimt minučių. Be to, stotelės būtinai būna pastatytos už sankryžos, kur būtinai piko metu triskart užsidegs raudona, kol pravažiuosi. Po to išlipęs dar pėdini iki darbo/ namų/ parduotuvės – tai yra užsiėmimas, kainuojantis tiek daug laiko ir energijos, kad dirbančiam žmogui tai yra klaikiai nepatogu. Ačiū dievui, kad egzistuoja automobilių nuomos servisas, kurio biudžetą šį mėnesį jau triskart viršijau, bet kitu atveju skubantiems miestiečiams būtų, kaip sakoma, šakės.
Taip, viešojo transporto daug, ir jis važiuoja dažnai, bet aš niekaip nesuprantu, kaip tokiame užsikimšusiame, pusę milijono gyventojų turinčiame mieste iki šiol nėra nutiestas metro. Nepakankamai didelis, sakote? Absurdas! Europoje turime krūvą pavyzdžių, kai mažesni arba panašaus dydžio miestai kaip Vilnius turi metro – Kopenhaga, Ryga, Oslas, kuriame techniškai net nelabai yra kur važiuoti, turi išvystytą metro sistemą. Nežinau, ar esate girdėję, bet net Sicilijos sala turi savo nuosavą Metropolitana di Catania, kurios ilgis vos 4 km ir ji driekiasi vos pro šešias stoteles. Taip, metro neturi Dublinas, Venecija – bet čia jie, velniai rautų, turi valteles, romantiką. Venecija apskritai orientuota labiau į turizmą, o ne aktyvų, verslo, kultūros, mokslo ir menų sostinę, kokia yra tapęs Vilnius.
Žinote, kuri šalis dar neturi metro? Andora. Taip, ta nykštukinė šalis šalia Prancūzijos, bet ją, kaip ir Monaką, galima pėsčiomis pereiti (esu Monaką savo laiku skersai išilgai išvaikščiojusi).
Viskas atsiremia į pinigus, sakote? Žinoma – ir tai, tačiau esmė čia – valdžios sudėlioti prioritetai, kurie, gaila, bet greičiausiai dėl provincialumo, patirties stokos yra netinkami ir atsilikę. Vilnių kasmet aplanko milijonas turistų – jeigu Lietuvoje jau turime gerai išvystytą viešbučių tinklą (bet tik Vilniuje, Kaune aš matau problemą), o paslaugas teikiantys privatūs sektoriai jau yra išmokę savo personalą nuolatos šypsotis ir kad klientas visada teisus, bet kaip dėl transporto, sakykite? Ar manote, kad į Londoną kasmet vyktų beveik 20 milijonų turistų, jei mieste nebūtų metro, o tik egzotiškų dviaukščių autobusų pasižiūrėti ir jais važiuoti? Dalis jų atvyksta ir metro pasivažinėti, nes nematę ir tai yra egzotika. Vilnius jau beveik atsikratęs provincialumo rūbo, ir, mano galva, metro yra tam būtinas.
Metropolitenas yra unikali išsivysčiusio, vakarietiško miesto dalis, atskleidžianti miesto kultūrinį foną. Labai gaila, kad toks nuostabus gyvybingas ir kunkuliuojantis miestas kaip Vilnius jo neturi, kad nuolatos dūsta ir kemšasi spūstyse neišnaudodamas savo logistikos potencialo. Bent jau tramvajaus liniją nutieskite nuo Fabijoniškių iki kad ir Naujininkų – ar jūs įsivaizduojate, kaip džiaugtųsi visos bobutės, moksleiviai ir kiti viešo transporto naudotojai, važinėjantys autobusais su persėdimais?
Ekologijos šalininkams bus taip pat įdomu sužinoti, kad kaip ir esu rašiusi, 74% užterštumo sugeneruoja automobiliai. Vilniaus užterštumo lygis yra 79 US AQI (toks užterštumo matas), kai tuo metu Stokholmo (kuriame gyvenau daug metų ir imu kaip atskaitos tašką) – 35. Isteriški gretathunbergininkai paniškai purtosi skrydžių, patys kasdien prisidėdami prie taršos bereikalingai važinėdami automobiliais.
Toliau. Ne, dar nebaigiau – dabar apie tarptautinį Vilniaus oro uostą, kurio trumpinys tarptautinėje erdvėje yra VNO, tačiau kurį aš būčiau linkusi vadinti VOU – Vienas iš labiausiai erzinančių Oro Uostų pasaulyje.
Keliautojus kankina mažos uosto erdvės, nereprezentatyvi aplinka, nemaloni atvykimo salė – anądien pasitikau iš Stokholmo atvykstantį sūnų, kurio skrydis vėlavo valandą, ir į atvykimo salę iš visų pusių pūtė vėjai, traukė skersvėjis, o ir šiaip buvo nemalonu. Su manimi laukė (aš ten labiau laksčiau tarp išvykimo ir atvykimo salių) malonaus veido senolė, rankose gniaužanti balioną, greičiausiai laukianti anūko, ir jai akivaizdžiai buvo šalta ir nepatogu glaustis ant tų geležinių oro uosto kėdžių. Ir ar jūs nustosite juokinti bei varyti paniką žmonėms su tais kraupiais baubimais į garsiakalbį – tas desperatiškas klykimas su maksimaliu garsu gali lavonus iš artimiausio morgo prikelti. Ar esate girdėję apie tyliojo oro uosto koncepciją (kada garsiakalbiai naudojami minimaliai, arba labai pritildytai ir tik tam tikrose zonose), arba ultra jautrius garsams žmones? Kaip gerai, kad oro uosto renovacija jau suplanuota, numatyta ir atliekama. Jūs vėluojate tik apie porą dešimtmečių, bet gerai, kad dalykai juda į priekį.
Apie visus šituos aprašytus reikalus skubu teirautis nuomonės publicisto, rašytojo ir savo mokytojo Andriaus Užkalnio, su kuriuo neretai dalinamės nuomone ir aršiu požiūriu, nes abu esame daugybę metų gyvenę užsienyje, emigracijoje, todėl dalykus matome kiek kitaip, nelietuviškai ir ne iš tos varpinės, kaip vietiniai gyventojai.
Štai ką sako Andrius: „Vilnius neturi metro, nes miesto valdžia dažniausiai žiūri trumpalaikių priemonių, o masinis transportavimas mieste yra ilgalaikis projektas, kuris reikalauja dešimtmečių konsensuso. Dėl šitos pačios priežasties mes dešimtmečiais neturime geležinkelio jungties arba gero automobilių kelio į Lenkiją.
Tai dabar neįmanoma, nes nėra artikuliuoto visuomenės poreikio ir atitinkamos politinės valios.
Tuo metu Vilniaus oro uostas yra standartinis pokario sovietinio projekto oro uostas, pritaikytas sovietiniam provincijos miestui. Jis tik aplipdytas chaotiškais praplėtimais ir yra atsilikęs nuo modernių reikalavimų bent keturiais dešimtmečiais. Jis savo atgyvenęs, kaip koks 1969 daugiabutis – jo gerinti nebegalima, reikia griauti ir statyti visiškai naują. Čia ne kosmetinio remonto klausimas.“
Ir dabar dar, kad būčiau iki galo išsibambėjusi apie dalykus, turiu pridėti pastabą klausimu, kuris taip pat siejasi su logistika ir transportacija, – dėl dievo meilės, kada, mieli žmonės, išmoksite stovėti eskalatoriaus DEŠINĖJE PUSĖJE, o ne išsiskėtoję per visus laiptus ar takelį? Leiskite, paaiškinsiu – eskalatoriai yra gaminami tokio pločio tam, kad jų dešinėje pusėje (Tokijuje yra vykdoma kairės pusės politika) stovėtų neskubantys, o kairę pusę paliktų laisvą skubantiems, hiperaktyviems ar šiaip neturintiems kantrybės stovėti ant eskalatoriaus – sveiki, čia būčiau aš, ačiū.
Kai man kelią blokuoja penkiolika po visą takelį išsidraikiusių absoliučiai jokios sistemos neturinčių praeivių, aš nejučia imu fantazuoti apie milžinišką volą iš filmo „Žuvelė vardu Vanda“, kuris Kevino Kline’o personažą įklijavo į cementą. Taip pat nepurkštaukit ir nevartykit akių, jeigu skubantis asmuo jums stovint kairėje pasako atsiprašau ir reikliomis akimis jums komanduoja pasitraukti į dešinę. Tiesiog pasitraukit, ačiū. Stovint dešinėje taip pat dera palaikyti tam tikrą atstumą, kaip ir laukiant eilėse – t.y. nelipti vienas kitam ant galvos ir nešnopuoti į pakaušius.
Tai yra vadinama eskalatorių etiketu, ir jeigu jūs iki šiol nesate susipažinę, tuomet aš, velniai griebtų, būsiu ta, kuri jus su šituo etiketu supažindins.
Kai šiuos dalykus susitvarkysit, Vilnius taps visateisis Vakarų šalių narys.
O šiaip tai viskas labai neblogai. Šaunuoliai.
