Mano tėtis iki tol, kol sukūrė sėkmingą verslą, šaibomis paleido begalę laiko ir sudegino labai daug bandymų. Batus iš bagažinės pardavinėjo. Nuo plėšikų nukentėjo. O man jis visada išliko nugalėtoju po kiekvieno jų.
Šis mėnesis man pametėjo daug galimybių. Pabandyti vesti televizijos laidą. Pabandyti vesti svarbų renginį. Pabandyti save pasiūlyti. Dievaži, nieko iš šių trijų nesijaučiau gerai mokanti. Priešingai, jaučiausi kaip pirmokė tarp penktokų.
Ir neabejoju, kad būtų žmonių, kurie norėtų, kad neišdrįsčiau pabandyti. Vieni žmonės gyvena kurdami, kiti – naikindami. Ir pastarųjų bus visada, mūsų planetos pusiausvyra visada buvo laikoma žemės kirminų ir paukščių.
Ir kad jūs nepabandytumėte, bus norinčių. Džiaugtis svetima sėkme, drąsa ir gebėjimu yra palyginti sudėtingas dalykas. Tai reiškia arba pačiam būti pakankamai geram, kad neerzintų, negraužtų ir neniežtėtų svetima laisvė, arba gebėti priimti savo silpnybes tiek, kad nenorėtum žemyn nusitempti ir kito. Tai visada reiškia pakankamai sveiką savivertę.
Psichoterapijoje paprastai sakoma, kad kituose mums stipriausiai reakcijas sukelia arba tai, ko patys savyje labiausiai bijom, arba tai, ko patys sau neleidžiame. Ir jei ramiai sustosite pagalvoti, užtildę galvoje natūraliai kylantį prieštaravimą, pamatysite, kad tikrai.
Pavyzdžiui, mane visada erzino žmonių lėtumas ir žioplumas, skystumas. Važiuoju mašina, o per perėją kokia nors išsižiojėlė vos slenka. Per tiek spėčiau visus namus išsiurbti, sriubą išvirti ir šunį pavedžioti, žiople tu! O ji čia mat leidžia sau lėtai slankioti savo kvaila fizionomija, nesusigaudydama, kad mes visi skubame.
Ilgus metus siutau ant žioplių. Leidžiančių sau nesusigaudyti, nepasiskubinti. O paskui prisiverčiau išvėdinti tą garą ir pagalvoti, kodėl. Ir supratau, kad man tokiai niekada neleido būti. O vėliau – ir aš pati sau nebeleidau. Išsitiesk, greitai bėk, nesutrukdyk kitiems.
O juk iš tiesų – tai graudžiai juokinga šitaip save stramužyti vien tam, kad kitam nepatrukdytum. Save nutarkuoti ir sulaužyti dėl to, kad išsaugotum kitą. O save kas saugos? O dėl savęs kas gyvens?
Taigi, bandančius – bet ką – dažniausiai nuslopina tie, kurie patys nežino, ką bandyti, bijo bandyti arba tiesiog neturi pakankamo turinio, kad bandytų. Gali susikviesti stipriausių vyrų komandą, jei nebus plytų, namo jie nepastatys.
Jie neišsipildžius bandymams ant nugaros visuomet klijuoja nesėkmės etiketę. Feilo. O aš vis galvoju, kodėl.
Kažkadaise bankrutavo garsaus britų šefo Jamie Oliverio restoranų tinklas. Žiniasklaida Lietuvoje rašė: „Burbulas bliūkšta“. Su patyčia, pažeminimu, sumenkinimu.
Mums, lietuviams, bankrotas reiškia pagaidinimą. Nors bankrotas ir kitos verslo nesėkmės yra absoliučiai natūrali ir galima verslo dalis. Tai nereiškia, kad dabar jau viskas, sėdėk ir tyliai būk, nemokša tu.
Susimovę ne kartą buvo ir tokie grandai kaip „Coca-Cola“, ir tokie, kaip „Apple“ bei „Nike“. Jie buvo praradę tiek pinigų, kiek visi tie komentatoriai ir etikečių lipintojai sudėjus per savo gyvenimus neuždirbs.
Tiesiog vienos idėjos pasiteisina, o kitos ne – tada sėdi ir bandai iš naujo. Tai, kad nepataikei kartą ar visus dešimt, nereiškia, kad tavęs niekam nereikia. O kikenantys juk patys nebent vogtų magių perpardavimo turguje verslą buvo įvaldę.
Nesėkmė yra tokia natūrali gyvenimo tėkmėje. Psichoterapijoje išmokau, kad liūdesys, pyktis ar agresija – absoliučiai normalūs jausmai bei emocijos. Supratau, kam jie reikalingi, ir kodėl man taip nenatūraliai atrodo tie užsispyrusiai pūkuoti pozityvo kamuoliukai arba tie, kurie sako atsukti kitą skruostą. Nes tai reiškia, kad arba tu meluoji, arba infantiliai neigi dalį gyvenimo, taip užglušindamas daug labai visaverčių jausmų.
Nesėkmė lygiai taip pat yra visavertiška, svarbi patirtis. Man patiko profesoriaus Laurinaičio pasakymas, kad, jo manymu, kiekvienas vaikas turėtų būti šiek tiek traumuojamas. Tiesa, kaip jis sakė, išgyvenamomis, užgyjančiomis traumomis – tokiomis, su kuriomis jo maža vaikiška galvelė gebėtų susitvarkyti. Pavyzdžiui, ne visada gauti tai, ko įsigeidė. Tokios traumos, kaip jis sakė, ugdo. Mūsų nesėkmės taip pat mus ugdo. Užkuria variklį sugalvoti geriau, duoda informacijos, kur suklydome, tampa atsvara ir tramplinu į džiaugsmą ir pasididžiavimą, kai pagaliau pasiseka.
Bandymas apskritai plečia akiratį, padeda pažinti ir suprasti save. Ir nieko nėra liūdniau už žmogų, kuris dėl vidinių pančių uždaro langus ir užtraukia žaliuzes bet kokioms galimybėms.
Man anądien pasiūlė eiti žaisti padėlį. O aš net nežinau, kas tai yra. Guglinu: matau, kad kažkas panašaus į tenisą. Ir aš jau žinau, kad apykvailiai aš ten atrodysiu. Bet būsiu pabandžiusi tą sportą, keistu pavadinimu. Aš, ką, turiu kažkam įsipareigojimą visada atrodyti sėkminga ir viską mokanti?
Kokius įsipareigojimus mes vykdome, kad šitaip saugomės kitų žmonių vertinimų ir norime jiems nepatrukdyti? Jau seniai nebegyvename pirmykštėje bendruomenėje, iš kurios iškristi reikštų vienatvę ir pražūtį. Šiandien bendraminčių galime ieškoti už kelių tūkstančių kilometrų, aukštyn kojomis kabančių kur nors Australijoje. Kam mums tų baimę varančių zyzlių kompanija?
Tarp laimėtojų nebuvo nė vieno, kuris nebandė. O tarp nebandžiusiųjų – nė vieno laimėtojo.
