„Trãkai”, – man įkyriai kirtį ant „a” taiso valstybinė kalbos komisija ir nemokamus patarimus dalinantys komentatoriai. Ne, mielieji. Trakaĩ. Jūs kaip norite, žinoma, bet mano krašte visais laikais būtent taip sakė, ir mano kraštas net labai lietuviškas. Negana to, anuomet ir mokyklose taip mokė. Vėliau ponai, pakilę porą metrų nuo žemės, persigalvojo, sako – neteisinga taip. Ir ėmė kiaušiniai vištas mokyti.
„Nėra „da” priešdėlio lietuvių kalboje”, – didaktika užsiima tetulės ir dėdulės. O aš sakau, kad yra. Kaip tai nėra – visą gyvenimą sakiau: dapilti nugertą vandens butelį. Dapilti išsitaškiusį kibirą. Pripilti – ne tas pats, ar jūs skirtumo nejaučiate?
Tokia ir esmė, kalba yra gyva. Jos esmė – kuo tiksliau, o ne kuo taisyklingiau perduoti žinutę. Yra krūvos labai sudėtingai ir taisyklingai užrašytų leidinių, kurių niekas nesupranta. Tiksliau – supranta kokie trys žmonės ant žemės. Kai kurie didžiuojasi užrašę taip, kad suprastų ne visi. Aš manau, kad tai – komunikacinė nesėkmė, nebent tu rašai užkoduotą dienoraštį, tada, žinoma, laurai ir ovacijos. O šiaip – kalbėti taip, kad kiti tavęs nesuprastų, yra nieko kito, kaip tik kompleksai. Nesijauti, kad tavo mintys pakankamai svarbios, todėl užraitai jas įmantriais kalbiniais vingiais.
Aš, pavyzdžiui, vienaip kalbuosi su draugėmis, antraip – su močiute kaime, trečiaip rašau į vieną leidinį, ketvirtaip – į kitą. Su kiekviena grupe stengiuosi kalbėti jų kalba. Su draugėmis pasikeikiu. Močiutei, kurią šokiruotų ir nukreiptų dėmesį nuo pagrindinės minties, tų kalbinių išraiškų nenaudoju. Jai ir anglicizmų nenaudoju – nes o kam man ją balamutinti.
Naujas agresijos ir susireikšminimo, po kuriais slepiasi kompleksai, dugnas pasirodo, kai lietuviai pradeda piktintis, jog emigrantų vaikai kalba su akcentu. Akcentas apskritai nereiškia kalbos nemokėjimo – jei imsime anglų kalbos specialistus, net pakankamai stiprius, ir įmesime juos į prigimtinių anglakalbių katilą, šie dažniausiai vis tiek pastebės akcentą. Net jei to specialisto – žodynas ir išsilavinimas platesnis nei jų plačių.
Lietuvių santykis su kalba, ypač tas, kuris brukamas institucijų, yra kaip toksiški santykiai. Kaip tie tėvai, kurie tikina, jog privalai jiems būti dėkingas už stogą virš galvos ir už tai, kad vaikų namuose nepaliko. Lyg ne patys, savo noru, būtų padarę. Kaip tie tėvai, kurie aršiai tikina, kad vaikai skoloje jais senatvėje rūpintis. Kad privalo.
Žinote, kur esminė sąsaja su kalba? Vaikai, kurie patyrė meilę ir švelnumą, ne privalės, o norės senais tėvais rūpintis. Jiems visada norėsis juos lankyti, pas juos grįžti. Ne iš pareigos, iš tyriausios meilės. Taip ir su kalba. Kas ją gali norėti mokytis, kas ją gali mylėti, kas jos grožį gali įžvelgti norėti, jei viskas tik negerai ir negerai. Viskas per prievartą, per „privalai”.
Panašiai ir su Lietuvos pilietybe. Na, nemylime mes savo žmonių, jei norime pririšti kaip šunis prie lenciūgo, nors ir jų ten rišti tikrai nereikėjo. Nori būti lietuviu – tai va tau ultimatumas. Įrodyk meilę.
Šalis neįvertina nei to, kad pati pasiūlo anaiptol ne viską, ko žmonėms gali reikėti, nei to, kad laisvė yra svarbiausia teisė ir vertybė.
Pavyzdžiui, mūsų šalis ne visiems pasiūlo saugią aplinką ir vienodas teises. Žinau žmonių, kurie emigravo dėl to, jog Lietuvoje negali įteisinti savo santykių ir jaustis saugūs. Kitur jaučiasi saugiau. Kas kaltas, kad jie išvyko ir gyvenimą pradėjo kurti kitur? Gyvenimas jų tik vienas, jiems ką, dešimt metų, dvidešimt laukti savo saugumo ir lygybės? Bet šalis tarsi keršija nesuteikdama teisės į dvigubą pilietybę. Lygiai taip pat žmonės gali ieškoti ne saugumo, o geresnio pragyvenimo lygio, palankesnės vietos verslui, platesnio požiūrio į jų kūrybą ar dar kažką. Gal ne jiems reiktų susimąstyti, o tiems, kurie valstybę valdo, tiems, kurie ją kuria, ir ne dar toliau stumti išvykusius, o priminti, kad čia, savo motinos ir tėvo žemėje, jie visada laukiami ir saugūs?
Lygiai taip pat su ta laisve. Laisva šalis suteikė ir teisę į laisvą pasaulį. Ir savo šalį remti, ja domėtis, jos kultūrą puoselėti kuo puikiausiai galima iš toli. Aš kai kur kitur gyvenau, pasakojau kam galėjau apie gerą šalį Lietuvą, šaltibarščius gaminau, tinginiu vaišinau. Čia tik tokie trupiniai, lyginti su ilgamečiais emigrantais, įsitvirtinusiais, gyvenimą sukūrusiais, gal ištisas kartas užauginusiais. Bet kas, jūs manote, tą Lietuvą įgarsina, palaiko, kai reikalinga? Svetimi? Palaiko savi. Tie, išvažiavę, kuriuos dabar taip stumiate. Jei karas, jei maras, po to jau nesikreipkite, jei net pilietybės negalite jiems pasiūlyti kaip meilės, vienybės ženklo.
To nenormalaus, agresyvaus, nemylinčio santykio pavyzdys – ir Nausėdos susidirbimas su čiuožėja Reed. Amerikiečiai turi specialiųjų gebėjimų vizą, kuri šalyje, įsileidžiančioje toli gražu ne visus, nors norinčių buvo ir bus, gyventi leidžia talentingiems žmonėms. Iš esmės ja gali naudotis rašytojai, dainininkai, įvairios savo šalies žvaigždės. Procesas toks – kad turi įrodyti savo išskirtinumą, pastebėtą gimtinėje, surinkti įrodymus apie ar tai laimėtus konkursus, ar tai medijos atkreiptą dėmesį į tave, parodyti parašytas knygas, išspausdintus straipsnius arba panašiai. Tai daugiau mažiau kainuoja advokatą ir kažkiek laiko. Ir Amerika tavęs laukia išskleidusi rankas. Pabrėšiu, kad suprantu, jog žalia korta – ne tas pats, kas pilietybė. Vis dėlto, dalies pasaulio svajonių šalimi vadinama JAV lengviau įsileidžia tuos, kurie jai naudingi.
O štai Lietuva gėdingai spardėsi prieš Reed, net kai ši demonstravo ne tik talentą, bet ir norą Lietuvai nešti šlovę. Kai ji demonstravo atsidavimą ir dideles pastangas mums atstovauti.
Prašmatnūs mes esam, kad galime sau leisti taip žmonių nemylėti ir nebranginti. O gal tiesiog kvaili ir trumparegiai.
Meilė yra laisvė – ir kalboje, ir santykiuose, ir tapatybėje. Tie, kurie reguliuoja ir kietame kumštyje spaudžia mažiau, kaip rodo pasaulio praktika, visai nepralošia. Amerikiečiai savo kalbos anaiptol nereguliuoja taip, kaip mes, bet ta kalba kalba ir kalbėti nori beveik visas pasaulis.
„Su pilietybe ateina ir balsavimo galimybė, ką apie Lietuvos politiką ir realybę gali susigaudyti tie, kurie čia negyvena”, – piktinasi komentatoriai. O ką apie tai išmano neraštingi, knygų neskaitantys, tik „TV Pagalbą” vėpsantys škurliai, gyvenantys Lietuvoje? Demokratija, grįsta ne vien gražių ir protingų nuomonėmis, ji grįsta nuomonių bei interesų dauguma.
„Nemoka mokesčių Lietuvoje” irgi silpnas argumentas. Pažiūrėkite, kiek mokesčių nesumoka grožio salonų industrija, turgaus prekeiviai ir kokius pinigus nusukinėja eurotrinkelių klojėjai miestelių savivaldybėse.
Be jokios abejonės, išankstiniuose rinkimuose balsavau už dvigubą pilietybę. Man atrodo, kad tiesiog trumparegiška taip mėtyti žmones kaip šampano kamščius šaudyti. Aš nemanau, kad mes, kaip šalis, galime sau leisti tokį atsainumą ir nemeilę tiems, kurie, šiaip jau, mus myli.
