Žmonės taip nepyksta pavadinti galvijais, kvailiais ir atmatomis, kaip jie pyksta girdėdami, kad jų gyvenimas – tai jų pasirinkimų suma. Ne aplinkybių, kurios juos užklupo neteisingai, o kitus – per sėkmingą atsitiktinumą.
Ir štai, prieš porą savaičių man skaitytoja sako, kad ne visi turi galimybę į mokslą, taip pateisindama tiesiog elementaraus žmogiško mandagumo stokojantį vairuotojo elgesį. Ir man akys išsipučia kaip rupūžei, jaučiu, kad žaliuoju ir tuoj kvaksėti pradėsiu.
Kaip tai ne?!
Lietuva iš tiesų stokoja kai kurių supratimų, įgūdžių ar materealiųjų vertybių. Na, ne viskas čia tobula. Bet ką ši šalis suteikia, tai prieigą mokytis. Negana to, nuo 7-erių iki 16-os metų mokslas yra ne tai, kad rekomenduotinas – jis yra privalomas. Šalies mokesčių mokėtojai pasirūpina, kad žmogus mokytųsi mažų mažiausiai 9-erius metus, o jei tik jis pageidauja – ir visus 12.
O tada, kad maža nepasirodytų, gali pretenduoti į mokesčių mokėtojų pinigais apmokamą aukštąjį mokslą. Ne šiaip bakalaurą. Lietuvoje tu gali tikėtis nemokamai mokytis magistrantūros ir net doktorantūros studijose. Kitaip sakant, gali įgyti aukščiausią akademinį laipsnį, kuris bus apmokėtas iš valstybės skirto biudžeto.
O tada yra stipendijos. Studentų bendrabučiai, kurių kainos, pavyzdžiui, vienoje prestižiškiausių aukštųjų mokyklų – Vilniaus universiteto bendrabutyje – 2023-ųjų duomenimis prasidėjo nuo 55 eurų. Tuo tarpu LSMU šiemet studentams apsigyventi siūlė nuo 49 eurų. Valstybės remiamos paskolos studentams, kurie, vis dėlto, parodė prastesnius rezultatus ir į valstybės finansuojamą vietą nepateko. Įvairiausios lengvatos ir nuolaidos studentams, pradedant viešuoju transportu, baigiant prieiga prie moderniausių bibliotekų, kompiuterių ir netgi pramogų. Čia ne viskas, tik pradžia.
Man sako – žmonės gimsta nelygiose startinėse pozicijose. Ir aš sutinku. Bet labai jau paviršutiniška vertinti tik materialųjų gėrį ar intelektinį gėrį, suteikiamą šeimose. Tiesą pasakius, nors mano burbulas – ne statistika, bet būtent inteligentų šeimose vaikai būdavo baisiausiai lupami, nemylimi ir netgi kankinami. Tose, apie kurias kalbėdavo „oi, kokia puiki mamytė”, „oi, koks nuostabus tėvelis”, vien tik todėl, kad tėvai mielai apmokėdavo visokiausius būrelius, korepetirorius ir bilietus į teatrą.
O kas tas vaikas be meilės, saugumo, rūpesčio, laiko kartu? Taigi, tos startinės pozicijos gali atrodyti apgaulingai. Vienas vaidins auką, nes jam, priešingai nei kitiems, tėvai nenupirko buto sostinėje, ir čia jam atrodys nelygios startinės pozicijos. O kitas gal turės tą butą, bet pusę atlyginimo išleis psichoterapijai ir antidepresantams, nes traumos, savivertės problemos, baimės, depresija, nerimas ir visi tie skauduliai gyventi neduoda.
Taip, yra dar ir tokių, kurie augo asocialių alkoholikų šeimose: kur ir smurtas, ir nepriteklius, ir rūpesčio nė trupinio negausi. Bet esu mačiusi, kaip būtent toks vaikas tampa tuo pasiturinčiu dosniu vyru, besirūpinančiu savo kaimo vaikais ir visokiais bėdžiais, prieš tai susirinkęs viską, ką pasaulis siūlo. Tai ir valstybinės finansuojamą mokslą, ir būrelius, kur valgyti duodavo. Ir esu mačiusi, kaip pasiturinčių tėvų vaikai, gavę labai daug dosnių dovanų, tampa geriausiu atveju vidutinybėmis, nors atrodė, kad net ir viduje turėtų resursų tapti dideliais žmonėmis.
Žinote, atsimenu vaikiną. Jis buvo toks absoliučiai vidutinis. Nelabai gabus, nebaisiai įžvalgus, neitin pritapęs. Visus erzino jo skardus balsas. O jis jį naudojo dažnai, nes turėjo kažkokio vidinio pasitikėjimo, nepaisant to, kad nelabai kas jo klausėsi. Jis visada turėjo planą būti kažkuo didesniu ir tai keldavo šypseną visiems, pradedant mokytojais, baigiant mokiniais. Nes atrodė, kad gabumai netraukia. Tuo didesniu jis tapo labai greitai. Prieš tai universitete dar davęs peno iš savęs pasityčioti, kai auditorijose klausinėdavo pirmokiškų, banalių, akivaizdžių klausimų, kurių paklausti jis nebijojo. Dabar jis atostogauja prabangiuose kalnų kurortuose ir ikrus užgeria šampanu.
Dalykas tas, kad dauguma mūsų gimsta kažkuria prasme šleivi ir kiek kreivoki. Kažkur kažko pritrūkę, kažkur truputį nuskriausti, o kažkur laimėję. Bet vieni pasirenka būti aukomis, o kiti – gal net nesvarsto tokio varianto. Taip, tai pasirinkimas.
Pažįstu ne vieną žmogų, kuris gal nėra itin pasiturintis, gal ir sėkmingiausias nėra, bet auka jis nėra irgi. Pavyzdžiui, mano baba. Žinoma, ji turėjo savo pričindalų. Bet gyvendama už kuklią pensiją ji visada sugebėjo būti ponia ir būti graži. Jokių ten vargo pelės skarų ji nesirišo ir susirietusi nevaikščiojo. Turėjo tvirtą apsisprendimą būti ponia, nors gyvenimas tai tikrai nebuvo geresnis nei kitų miestelio bendraamžių, susirietusių ir besiskundžiančių.
O dabar apie šio teksto pavadinimą. Aš manau, o ir matau, kad Lietuvoje nėra skurdo. To tikrojo skurdo, bado – nėra. Lietuva tapo gerų pašalpų, visokių socialinių akcijų, labdarų šalimi, kurios tau tuos bent jau bazę. Taip, niekas į kairę ir dešinę nesišvaistys prabangiais kelialapiais į kurortus, su „viskas įskaičiuota”, kaip kartą manęs paprašė moteris, prieš tai apsiskelbusi, kad alksta, o man pasiūlius jai atsiųsti bazinių maisto produktų, nusišaipiusi, kad dalampački jai tos mano kruopos, jai duok Turkijos saulę ir ryškiaspalvius kokteilius.
Lietuvoje mes sotūs. Ir turime ramybę bei saugumą mokytis. Turime visas galimybes rinktis. O tie, kas nori būti aukomis, kas noriai savo laiką eikvoja skundams apie menamą skurdą – na, jie taip renkasi. Renkasi tokį gyvenimą.
Mes turime kur tobulėti. Pavyzdžiui, tikrai turėtume daugiau padėti tėvams, auginantiems specialiųjų poreikių vaikus, tėvams, kurie nori derinti darbą bei tėvystę, verslams, kurie užuot žindę pašalpas, išsilaiko ir dar išlaiko keletą darbo vietų, seneliams, kurie tampa receptinių vaistų narkomanais, nes stokoja tikro dėmesio į savo sveikatą bei emocijas. Šita šalis galėtų būti skaidresnė, o visi kyšininkai ir neaiškūs pinigų nusisavinimo modeliai – prikirpti amžiams. Ir, dėl dievo meilės, kažkas turėtų liautis siaurinti gatves. Bet skurdas – nėra mūsų šalies problema, nes skurdas – tai toks konstruktas, kuris reikalauja pasirinkimo neturėjimo.
O šįkart tai mentalinis pasirinkimas – būti skurdžiumi.
