Mes ne vergai“, „mes ne baudžiauninkai“, – rėkia jie paprašyti padirbėti už pinigus. Nepasakysi, kad persidirba, pati matau, kaip dirba nemenka dalis žmonių. Galva galvoti, o ne tąja kūno puse, kuri sodinama ant klozeto, jiems per sunku, apatija garuoja per ausis. Ko paklausi – to negausi.
Netoli manųjų namų Klaipėdoje, kur leidžiu vasarą, yra „Sisley“ drabužių parduotuvė. Užėjau ten keletą kartų, pardavėja, net pakartojus keletą kartų, nesisveikina kaip užkalta. Po trečiojo apsilankymo mečiau bandyti sveikintis. Tai – juk etatinė ne vergė. Ko gero laukia, kada atidirbs savo mėnesiukus ir galės patogiai pagyventi už mokesčių mokėtojų pinigus užimtumo tarnyboje, nors yra visiškai sveika. Ne veltui sakoma, kad neįgalieji dažnai įgalesni už pačius įgaliuosius.
Žinoma, apie tą pardavėją tik spėlioju. Tačiau tokių išlaikytinių – pilnas gyvenimas ir pilni internetai. Jie didžiuojasi ir netgi giriasi, kad taip gudriai keliauja per gyvenimą. Kaip dėlės, erkės ir kiti čiulpikai įsisiurbia prie kitų gero, bet gal iš išsilavinimo stygiaus, o gal – iš savo vidinio parazitiškumo, teigia, kad jie čia neva savo „atostogas“ ir „atostoginius“ užsidirbo.
Logika tokia, kad jie jau savo mėnesius atarė (iš tikrųjų – atsimarinavo), mokesčius mokėjo, dabar už tuos sumokėtus mokesčius gyvens. Realybė, kurios jie nenori žinoti, yra ta, kad, visų pirma, už juos mokami mokesčiai greičiausiai buvo ašaros – nes žmonės, kurių algos iš tiesų didelės, paprastai tokiais elgetavimais neužsiima. Visų antra, tie jų pinigai nukeliavo viskam, kuo jie ir taip naudojosi: gatvėms, šaligatviams, gatvių šviesoms, gaisrinėms, policijai, ligoninėms ir poliklinikoms, vaikų mokykloms ir kitiems dalykams. Nėra tokio konstrukto, kaip bendrųjų mokesčių mokėjimas į tarsi kaupiamąjį fondą, kurį pasiėmei, kada užsimanei. Kaupiasi pensijos stažas, o visa kita – naudojama valstybės biudžete, kaip einamosios išlaidos.
Žinoma, egzistuoja ir kita siurbėlių grupė. Tai tie, kurie oficialiai sėdi užimtumo tarnyboje, o tuo metu nemokėdami mokesčių „chaltūrina“ kitur. O po to aistringai daužydamiesi į krūtinę aiškina, kaip jie buvo Vokietijoje, Olandijoje ar Švedijoje, kur žmonės uždirba daugiau, viskas pigiau ir ten valdžia iš paprasto žmogaus (kirtis ant „o“) nesityčioja.
Papasakokite, kaip mokate mokesčius, ir aš papasakosiu, kaip gyvens jūsų valstybė. Pavyzdžiui Italijoje, nuostabioje, tačiau korupcijoje paskendusioje šalyje, nėra minimalaus atlyginimo. Šiaip jau aš manau, kad tai – puiku. Verčia sukti galvą, o ne patogiai mirkti su palyginti aukštu minimaliu atlyginimu, kaip kad pas mus. Bet taip, kaip skundžiasi italai, vargu ar kas pasaulyje dar skundžiasi. Tik mokesčių mokėti nenori, didžiulis procentas pinigų, plaukiojančių šalies viduje, neapskaityti. Tai – žmonių pasirinkimas, tik tada nereikia to „o Olandijoje“, „o Vokietijoje“.
Tuos užimtumo tarnybos gudruolius, varančius dviem frontais, ir tuos nuo gyvenimo nuolat išvargusius užimtumo tarnybos poilsiautojus išlaikome mes. Lietuva išlaiko absurdiškai daug tinginių ir apsišaukėlių. Tie pinigai galėtų keliauti šalies gerovei, o taip pat sąžiningai dirbantys tie žmonės galėtų įnešti dar daugiau mokesčių pinigų. Tokie žmonės iš mūsų atima dukart.
Sakau „iš mūsų“, nes valstybė – tai butaforija, atitolinanti mus nuo supratimo, jog valstybė tai jūs. Nėra jokios kitokios valstybės. Tuos žmones išlaikote ir už juos mokate jūs, jei nesate aprašytasis čiulpikas.
Tuo tarpu žmonės, kuriems iš tikrųjų reiktų suteikti pagalbą, gauna špygą ir net netaukuotą. Sausą, kaip orkaitėje tris paras keptas bato padas. Pavyzdžiui, tėvai, auginantys neįgalius vaikus, dažnai negauna reikalingo transporto, vaikus išvežioti po procedūras ir užsiėmimus, negauna padorios psichologinės pagalbos. Ką kaltinti? Aš kaltinčiau tuos, kurie be jokios gėdos, būdami sveiki, įgalūs, stiprūs, viską besotiškai glemžiasi sau. Aukso puodas nėra be dugno.
Tik didžiausias cinikas šių dienų gyvenimą galėtų pavadinti vergove. Esu tikra, kad tą siaubą patyrę žmonės dabar grabuose pykčio traukulių užvaldyti vartosi. Amerikoje juos lupo rimbais, neleido turėti gyvulio, didesnio už vištą, prievartavo, žudė, sekino nuo aušros iki sutemų ir už tai jie gaudavo kietą žemę išsimiegoti bei samtį srėbalo. Ir aiškina šio amžiaus lepūnėlis nauju telefonu už tūkstantį eurų ir kiekvieną sezoną atnaujinamais skudurėlis „vergovė, vergovė“: jis už tūkstantį nedirbs.
Toji tinginystė man varo siaubą. Kad darbas apskritai suvokiamas ne kaip savęs išpildymas, ne kaip gyvenimo variklis, o kaip lažas, kaip kokia nereikalinga ir kliudanti atauga, man sunku suprasti. Nuo ko jūs ilsėsitės, jei nedirbsite? Kur naudosite savo protą? Kur užsives jūsų variklis?
Suprantu nenorą žaisti pagal svetimas taisykles. Tai kurkite savo. Sugalvokite savo. Bet nesuprantu noro plūduriuoti kaip gemalui. Ar gali taip žmogui būti neduota jokios pretenzijos, jokio smalsumo ir jokio išdidumo? Ar gali būti šitokios menkos savivertės, kad visai nebūtų gėda grobti tai, kas tau nepriklauso?
Gal kiek apmaudu, kad valdžioje esantys žmonės visada bijo pajudinti tokius širšių lizdus. Ten kampuose, ant kelių parklupę svetimą gėrį čiulpia jų balsai.
