Jei neklystu, taip dainavo Nijolė Ščiukaitė, estrados dainininkė. Ji, kaip ir daugelis to meto dainininkų, mielai perdainuodavo užsienietiškas dainas lietuviškai. Anuomet nebuvo tokios mados persistengti minint, kad daina – kažkieno kito. Dainas godžiai skolinosi iš vokiečių, italų, amerikiečių, net iš lenkų estrados.
Taip olando George Baker daina „Una Paloma Blanca“, tapo „Kilkit balti balandžiai“, apie laisvę meilę ir mylėjimąsi dainuojančios Raffaellos Carros „Tanti Auguri“ – „Debesėli debesėli“, lenkų dainininko Tadeusz Faliszewski „Gdzie Twoje serce“, sudainuotą dar tarpukariu, Kernagis pavertė „Širdele mano“ ir taip toliau, ir panašiai.
Na, anuomet turėjome skirtingą supratimą apie intelektinę nuosavybę, be to, vieni slėpė tikrąją dainų kilmę, kiti išties neslėpė visai, kaip, pavyzdžiui, Paškevičius niekad neslėpė, jog „Tu vėjo paklausk“ yra Bobo Dylano „Blowin’ In The Wind“ perdainuota jo versija. Į vieną katilą visų nevarysim, o ir šiaip, tai labiau įdomūs faktai apie tai, ką dažnai dainuojame kaip savą, ne Linčo teismas.
O viskas prasidėjo nuo tų baltų balandžių.
Balandį, kaip taikos simbolį, naudojo ankstyvieji krikščionys. Naudojo ir vėlyvieji. Pavyzdžiui, balandžius per langą įvairiomis progomis paleisti mėgdavo popiežius-numylėtinis Jonas Paulius II-asis, bet ne tik jis. Tik balandžių baigtis dažnai būdavo tragiška.
Štai, kai 2014-aisiais greta popiežiaus prie lango įsitaisę vaikai kaip taikos simbolį paleido du baltus balandžius, juos po kelių akimirkų minios akivaizdoje sudraskė žuvėdra ir varna. Barbarišką pramogą stebėję žiūrovai neturėjo būti labai nustebę – ne pirmieji paleisti balandžiai, taip taikos ir neatnešę, nusibaigdavo panašiai.
Reikia pastebėti, kad paskutinį kartą Vatikanas tokią nesąmonę darė prieš beveik dešimtmetį. Tada nustojo.
Tiesa, šįkart krikščionys dėl visų pasaulio problemų kalti nėra, reikia pastebėti, kad balandžius paleidinėjo ir kinai, ir senovės graikai bei romėnai, ir tikrieji egiptiečiai, daug tūkstančių metų atgal. Ir visi tie paleidinėjimai simbolizavo maždaug tą patį: taiką, amžinybę, meilę. Ištikimybę.
Be to, kurį laiką balandžių paleidinėjimas buvo normali Olimpinių žaidynių praktika. Kol 1988-aisiais paleisti bėdžiai nutūpė ant olimpinio katilo krašto ir supleškėjo olimpinėje ugnyje. Žiniasklaida juokavo apie pagrilintus balandžius.
Sakoma, balandžiai poruojasi visam gyvenimui, kas iš dalies tiesa. Vienos jų rūšys iš tiesų susiporuoja gyvenimui, o kitos – vis dėlto tik tam poravimosi sezonui. Tačiau ir šiuo atveju tą poravimosi sezoną porelė vienas kitam yra ištikima, kas, siekiantiems žūtbūt visur įžvelgti pagarbą bei ištikimybę, jau visai nebloga naujiena.
Na, o tą „kol mirtis mus išskirs“ vaizduojasi labai daug besituokiančių porų. Turi būti cinikas, gal gyvenimo gerokai apdaužytas, kad tuoktumeisi tikėdamasis dar labiau pagerinti skyrybų statistiką. Štai, kodėl jaunavedžiai įniko į dangų leisti baltus balandžius. Tikėdamiesi tos ištikimybės iki mirties. Nors nė ne visi balandžiai tai sugeba.
Tai štai tokia trumpa įžanga, o dabar eikime prie esmės.
Ir pasaulyje, ir Lietuvoje vestuvėse esti įvairiausių taisyklių. Pavyzdžiui, na, neduokdie ateisi į draugės vestuves apsitaisiusi baltai. Paklauskite kokioje nors internetinėje diskusijoje, ar galite su, pavyzdžiui, kremine suknele pasipuošusi eiti. Arba Balta su kitos spalvos ornamentais. Dramblio kaulo. Nors ne, geriau neklauskite, nes atseks jūsų IP adresą, pasigaus ir primuš už tokią mintį.
Galimai būsite žodžiais sudorota ir pasirinkusi juodą suknelę. Jūs sakysite – klasika, pusė Lietuvos baubs, kad gedulas.
Šimtai nuorodų, kaip nesirengti, ko nedovanoti, kokiose vestuvėse nenori dalyvauti svečiai, kurie irgi, pasirodo, turi šimtus įgeidžių. To turi būti, ano turi būti, tas nuobodu.
Aš čia paprasta, kai su draugais kažką švenčiame, mes tiesiog vienas su kitu gerai leidžiame laiką, beveik nekreipdami dėmesio į aplinką ir smulkmenas. Bet surengti vestuves kaip pridera – aukštoji matematika. Nieko keisto, kad dalis nuotaikų vėliau būna tiek išvargusios, ypač tos, kurios nesisamdo planuotojo.
Apie viską pagalvota, tik ne apie prasmę. Na, tą tikrą, o ne vaikišką, kur trept koja: „Noriu!“.
Kaip taip nutiko, kad Lietuvoje mes vis dar į dangų leidžiame balandžius? Vargšus paukščius, kurie tą trumpą gyvenimėlį praleidžia įkalinti, be įgūdžių, o tada, paleisti kelioms minutėms pabūti simboliu, būna sudorojami pasaulio?
Nors dauguma tokių paslaugų teikėjų jums susiriesdami meluos, kaip balandžiai ištreniruoti sugrįžti, dalis jų visada negrįžta. Vieni greitai gauna galą, mažą dalį išgelbėja žmonės. Pasaulyje esama prieglaudų, kurios gelbėja būtent tokius pasimetėlius, pastebėtus besiblaškančius kur nors mieste, parke ar panašiai.
Taip, balandžius leidžia ne visi. Kaip alternatyva kažkada buvo pristatyti šviečiantys žibintai, vėliau tapdavę šiukšlėmis ir net užsidegimų priežastimi. Jau ilgus metus gyvūniją gąsdinti esame pasiruošę fejerverkais.
Balandžiai, žibintai, fejerverkai – ar jums neatrodo, kad tai tokie trumpos meilės, trumpo gyvenimo, paviršutiniškumo simboliai?
Pamenu vieną moterį. Papildomai dirbo valytoja, nes reikėjo išmokinėti vestuvėms paimtą paskolą. Vestuvės buvo atšvęstos prieš metus, o skyrybos nugriaudėjusios prieš pusmetį. Sako, gražios buvo vestuvės. Matyt ir balandžius leido.