Mes augome tokioje aplinkoje. Tiesiog kaip tauta, mėtyta, laužyta, bandyta sunaikinti, ištremiant inteligentiją, turėjome pereiti įvairias vystymosi stadijas ir viena jų buvo emocinės amebos stadija. Tokioje vystymosi būsenoje esantis žmogus kalba tai, ką mato. Emocinį intelektą išvysčiusiam žmogui būdinga mintis filtruoti, jas pritaikyti, sureguliuoti prieš pateikiant jas aplinkai. O ameba pamato storą žmogų ir iškart išsižioja: „Žiūrėk, storas.“ Kitas dar ir atsisuka ir iš praviros burnos gali matyti, kad sunkiai ten darbas smegenėlėse sukasi, sunkiai.
Matote – ar žmogus storas, ar plonas, ar sukūdęs, ar pastorėjęs – jis pats apie save tai žino ir mato. Na, negi jūs manote, kad XXI amžiuje kam būtų pavykę veidrodžių išvengti? Nesibaiminkite, absoliuti dauguma žmonių žino, kaip jie atrodo. Ir žino, kaip jie jaučiasi taip atrodydami. Jums jiems to pranešti nereikia – nereikia pranešti ir savo nuomonės. Apskritai reiktų mokytis savo nuomonės neprašytam nereikšti. O jei taip niežti, kad nesivaldote – susiraskite darbą, kuriame nuomonės reiškimas yra pageidautinas. Arba tapkite tuo žmogumi, kurio nuomonės visi klaus. Pavyzdžiui, galite tapti sporto treneriu, mitybos specialistu, gydytoju – ir žmonės pas jus dėl savo kūnų tartis ateis savanoriškai. Kiekvieną dieną.
Kai žmogus emocine prasme dar yra amebos stadijoje – kai jis leidžia sau komentuoti kito kūną (ir ne tik), nes jam taip užsinorėjo – jis iš tikrųjų labiau primena gyvuliuką nei žmogų. Įsivaizduokite šuniuką. Jis nori kaku. Ką daro šuniukas? Tupia ir padaro. Ar jis gatvės viduryje, gal net stabdo eismą, ar jis ant isteriškų kaimynų vejos, ar priešais ateina jūsų simpatija – šunelis raito riebų, smirdintį kaką. Jis užsinorėjo – kas yra? Taip ir tas žmogus, kuris ką pamatė, tą pasakė – jis užsinorėjo. Ir padarė. Nesvarbu, kad jo nuomonė – kakas. Nes tam, kad ji būtų kažkuo daugiau, reikia bent keletą kartų tą mintį prafiltruoti ir pritaikyti aplinkai.
Jei prafiltruotų – žmogus susiprastų taip nesakyti. Ar sukūdęs – kas mūsų aplinkoje kažkaip vis suvokiama kaip geras dalykas – ar sustorėjęs, ar jūsų manymu per plonas, ar jūsų manymu per storas. Nesvarbu. Jei žmogus prafiltruotų, jis niekada nesiimtų komentuoti kito kūno – ir tam yra daug priežasčių.
Visų pirma, sublogimas po savimi gali neštis bent keletą grėsmių. Jei žmogus, turėjęs ar neturėjęs antsvorio, sveikai maitinosi, įveikė, sakykime, emocinio valgymo priklausomybę, užsiėmė nepavojingu sportu, jei išsprendė psichologines problemas ir viso to pasekmė buvo sulieknėjimas – tai, žinoma, puiku. Puiku jei žmogus savęs nealina, save maitina kuo sveikiau, moka susitvarkyti su psichologiniais iššūkiais ir traumomis. Sveikinu. Tačiau net ir tokiu atveju verčiau nesudaryti tokios situacijos, kai gali pasirodyti, jog visas žmogaus laimėjimas ir visa jo vertė – tas svorio pokytise. Galimai toks žmogus atrodo linksmas, energingas, laimingas, galų gale – įveikęs didžiulius sunkumus. Gal geriau akcentuoti tai? Jei žmogus yra susidūręs su kūno įvaizdžio, emocinio valgymo problemomis, jis beveik garantuotai yra nekentęs savęs ir savo kūno. Kodėl norite pasirinkti vėl susikoncentruoti į kūno dydį, kaip į svarbiausią dedamąją?
Be to, tokių sveikų ir pozityvių atvejų daug mažiau. Dažniau, o tai tvirtina statistika, sulieknėjimas yra savęs alinimas. Nuo tiesiog nevalgymo – ir čia galiu jums priminti, kaip socialinių tinklų žvaigždė Monika Šalčiūtė save alino per dienų dienas valgydama pomidorus ir agurkus su graikišku jogurtu, nes žmonės pasityčiojo šiai esant per apkūniai (kas, žinoma, nebuvo tiesa) ir auditorija sau patenkinta plojo – iki anoreksijos, bulimijos ir kitų ligų, kurios yra tiesus kelias į nepataisomus sveikatos sutrikimus ir net mirtį. Valgymo sutrikimai mirtingumo statistikoje užima solidžią vietą, pasižiūrėkite. Įsivaizduokite tą situaciją – žmogus marina save badu. Per dieną suvartoja kelis šimtus kalorijų, o kai kuriomis – išvis nieko. Retkarčiais susikiša pirštus į gerklę. Ir čia ateinate jūs, sakote: „O, kaip sulieknėjai, gerai atrodai.“ Tai išgirdęs žmogus gauna patvirtinimą: pagaliau jis gražiai atrodo. Pagaliau jis priimamas. Pagaliau įtiko. Vadinasi, reikia ir toliau save alinti.
Atskira kalba yra ligos, dėl kurių netenkama svorio, kur jūs dar kartą pademonstruojate savo nejautrumą.
Tas pats galioja kūno padidėjimui. Jūs nieko nežinote – išskyrus viena, kuo galite būti tikri. Tas, kuris priaugo matomo svorio, ir pats apie tai žino. Palikite jį ramybėje su patarimais ir pastebėjimais, jei reikės jūsų įžvalgų, jis būtinai kreipsis.
Nes gal žmogus jau eina per svorio metimo procesą. Nežinote, kurioje to stadijoje jis yra. Įsivaizduokite, storulis sportuoja klube. Ateina nepažįstama kiaunė lygiu pilvu ir smerkiančiai varto akis – au em dži, kaip taip save apsileist. Kai žmogus jau atėjo, jau bando keisti. O galimai jau yra pakeitęs labai daug, gal jis jau penkiasdešimt kilogramų numetė, tik jūs nežinote, kur buvo jo pradžia. Kai gatvėje smerkiančiu žingsniu žiūrite į storą žmogų, jūs nė nežinote, ką smerkiate – galimai smerkiate tą, kuris už jus daro daug daugiau. Ir iš tiesų apsileidėlis iš judviejų esate jūs – kas, kad lieknesnis.
Gal žmogus eina per valgymo sutrikimų gijimo procesą. Ir kad ir kaip norėtumėte, kad ten viskas būtų apie jus, taip nėra. Ten viskas apie tą, kuris gydosi. Svorio metimas jam tikrai nėra pirmasis prioritetas – daug pirmiau eina terapijos, mokymasis valgyti, mokymasis žiūrėti į maistą ne kaip į priešą ir ne kaip į paguodą. Suprantama – jums norisi, kad storulis būtų plonas – ir ne bet koks plonas, o toks plonas, kaip reikia jums. Bet besigydančiam storuliui norisi, kad jis būtų sveikas. Ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Pirmiausia psichologiškai. O susirgo jis iš dalies dėl tokių primetamų įvaizdžių, kaip kad jūs bandote primesti.
O gal žmogus visai nėra storas ar plonas ir jo kūnas čia išvis niekuo dėtas – tai tik jūsų iškrypusių įvaizdžių ir traumų pasekmės. Gal jūsų tėvai visada jus kritikavo – ir jūs pats savęs nemylite. Jūs laidote frazes, tokias, kaip „jei priaugčiau tiek svorio, pats nuo savęs apsivemčiau“, „būčiau sau šlykštus“, „geriau numirčiau nei taip atrodyčiau“. Tokiais atvejais – ir tokių atvejų yra dauguma – tai jūsų asmeninė psichologinė problema. Liga. Sutrikimas. Ir jums reikia pagalbos – ne mažiau nei tam, kuris turi sveikatos problemų dėl per didelio ar per mažo svorio.
Kasdien gatvėje matau daug žmonių. Vieni apsirengę nei šiaip, nei taip. Kiti susiraukšlėję ne dėl amžiaus, o dėl netinkamos odos priežiūros. Treti suskilusiomis ir žaizdotomis rankomis. Ketvirti šlubi ir susikūprinę. Penktų veido spalva nesveikai atrodo. Šešti visai nejuda ir į parduotuvę už kampo važiuoja automobiliu. Šešti, nors liekni, kasdien valgo prastą kiaulieną ir gausiai taukuotą maistą. Šeštiems smirda iš burnos. Taip, gatvėje kasdien sutinku daug netobulų žmonių – kai kada tai jūs. Nekomentuoju ne todėl, kad atrodote sektinas pavyzdys – priešingai, dažnai kai kurie elgesiai ar savybės kaip tik atrodo labai nesveikai. Tiesiog nesu asociali.
Taip ir kito kūną komentuoti – net jei jums tai atrodo teigiama – nėra reikalo. Kai jau paaiškinau, kad po nekaltu „numetei“ ar „priaugai“ slepiasi kur kas daugiau, dabar jau jūsų laikas spręsti, ar ir toliau norite būti atsilikusia ameba. Bet patariu nebūti – po žmogaus kūnu slepiasi daug įdomesnių dalykų, o jūs rizikuojate taip ir numirti jų nepamatę ir nesupratę.
