Kodėl mažos? Nes ji nė nežino ir nesuvokia, kas tas feminizmas.
Ji nenumano, kad jei ne feminizmas, be vyro pritarimo, palydos ir bendro vyrų valdomos visuomenės leidimo ji tos suknelės, pavojingai plevesuojančios virš kojų ir apnuoginusios pečius, nei regėtų, nei dėvėtų. Ir tokio filmuko į socialinius tinklus kelti negalėtų. Nes nuomonės reikšti jai niekas neleistų. Moters nuomonė, kaip ir kadais, būtų niekam neįdomi.
Ir ne tik tos suknelės ji nedėvėtų. Iki XX amžiaus vidurio net elementarios kelnės nebuvo įprasta moters garderobo dalis, išskyrus labai retas išimtis. JAV tik 1923-aisiais buvo paskelbta, kad moterims dėvėti kelnes viešose vietose yra priimtina. Viktorijos eroje vienintelis moteriai prideramas drabužis buvo sijonas arba suknelė, tai ypač buvo svarbu krikščioniškoje visuomenėje. Bet neįsivaizduokite, kad ir tos suknelės galėjo būti kokios panorėsi.
Beje, pasaulyje yra tokių vietų, kurių feminizmas iki šiol nėra palietęs. Pavyzdžiui, Šiaurės Korėja. Ten moterys dar šią vasarą buvo baudžiamos už šortų, trumpesnių negu virš kelių, dėvėjimą. Bausmės? Ilgi kalėjimo metai ir net mirtis. Nuo 2009 šalis moterims leidžia dėvėti tam tikras kelnes tam tikru metu. Bet visos dirbančios moterys pakeliui į darbą privalo dėvėti sijonus. Darbe, jei reikalinga, gali persivilkti į kelnes. Ne džinsus, tiesa. Moterims toje šalyje leidžiamos kelios šukuosenos ir keli kirpimai. Jei tiksliau, 18 įvaizdžių: iš tiek moterys gai rinktis. Bet ne bet kaip ir ne bet kas. Pavyzdžiui, vedusios moterys įpareigotos plaukus prilaikyti trumpus, kai tuo tarpu vienišoms leidžiama šiek tiek pašėlioti palaidais, ilgesniais plaukais.
Tai toks tas gyvenimas šalyje, kurioje nėra feminizmo. Kur net toks žodis neegzistuoja.
Kiaurasamčio pusseserytės nė nenumano, kad jos pačios nė įsigyti tokios suknelės negalėtų. Taip, gal smagiau, kai vyras nuperka, bet vargu ar realybė, kai negali turėti nė savo banko kortelės – tiesiog negali, net jei pageidauji – joms labai patiktų. Ir tai nėra kažkokia caro rūriko laikų realybė. JAV moterys asmeninių kreditinių kortelių negalėjo turėti iki pat 1974-ųjų. Dabartinės penkiasdešimtmetės gimė tada, kai po truputį tik radosi tokia galimybė. Panašiu metu moterys negalėjo atsidaryti sąskaitos bankuose savo vardu, nebent būtų turėjos vyro leidimą – ir kol tas leidimas visuotinai paplito, dar prabėgo ilgi metai.
Turėti turtingą vyrą apskritai nėra blogas dalykas, bet turėti vyrą, kuris vienintelis šeimoje neginčytinai valdo biudžetą, beje, taip pat ir jūsų atlyginimą, jei tokį gaunate, vargu ar patiktų toms naivioms „nefeministėms”.
Tos pačios kiaurutės mykia, kad jos ne feministės, nes mielai leidžia vyrams joms atidaryti duris, nes priima jų komplimentus, nes mėgsta suktis virtuvėje. O čia padėtų perskaityti nors vieną knygą. Nors kokį lankstinuką.
Feminizmas kovojo ir kovoja už moters teisę būti tuo, kuo moteris nori būti. Už galimybę elgtis taip, kaip jai jaučiasi reikalinga ir komfortiška, lygiai, kaip tai leidžiama vyrui. Tai nereiškia, kad vyrai moterims nebegali atidarinėti durų, o tavo asmeninis partneris nebegali tavęs popinti kaip princesės.
Aš esu feministė: betarpiška, be išlygų ir tuo besididžiuojanti. Ir aš mielai priimu komplimentus, mielai puošiuosi, mielai raudonai dažau lūpas, dėkoju, kai man palaiko duris. Negana to, aš gaminu taip gerai, kaip mažai šeimininkių moka. Ir sriubą iš kirvio išvirsiu, ir įmantrų patiekalą išraitysiu, ir cepelinus nuo pradžių iki galo sulipdysiu. Kodėl? Nes man patinka.
Man netrukdo namų šeimininkės, jei jos tai pasirinko sąmoningai. Manęs nė kiek neerzina šeimą išlaikantys vyrai, jei abiems partneriams tai visiškai priimtina. Man neatrodo kvaila pasirūpinti savo partneriu ar dėl jo pasipuošti taip, kaip jam gražu, jei tai sveiki santykiai.
Feminizmas niekam tam ir neprieštarauja. Toji neva tradicinė šeima kuo puikiausiai gali būti feministiška, jei suvokia, kad kitos šeimos gali pasirinkti kitaip, kiti vyrai ir moterys turi teisę pasirinkti kitus vaidmenis, kitus gyvenimo modelius.
Aš pažįstu šeimų, kur vyras uždirba daugiau bei išlaiko šeimą. Pažįstų moterų, kurios uždirba daugiau ir išlaiko šeimą. Pažįstu ir vyrų, ir moterų, kurie eina į tėvystės atostogas, kurie gamina, tvarkosi ar vaikosi karjeros aukštumų. Ir jų visų sprendimai vienodai vertingi, jei tai nėra parazitiškai kito sąskaita – tą kitą išnaudojant be sutikimo, apsukus gudrumu ar panašiai. Feminizmas yra apie tai.
Todėl tenka pastebėti, kad tos „nefeministės” būtent ir būna kiauruolės, neskaičiusios knygų ir nežinančios istorijos bei stokojančios bendro suvokimo.
Ar feminizmas yra apie plaukuotas pažastis, moteriškus ūsus ir isteriją atidarius duris? Na, isterikavimas apskritai nesisieja su sveika komunikacija. Kaip nefeministėje visuomenėje pasitaiko isterikų, taip ir tarp feminisčių pasitaiko nelaimingų, emocinio krūvio nebepakeliančių žmonių.
O ūsai ir plaukuotos pažastys – tai tokia smulkmė, kurią moterys gali rinktis, jeigu nori ir jeigu gamtos duota. Bet neprivaloma.
Feministės kojos gali būti švelnios kaip kūdikio užpakalis, gaminti ji gali kaip šefė, ji gali nusimesti drabužį ir atidengti nėriniuotus apatinius. Jei nori.
Jei nori.
