Nesitarkite su mumis ar išsaugoti parką, ar vietoje jo pastatyti automobilių stovėjimo aikštelę. Nesitarkite, ką galvojame apie švietimo ar sveikatos apsaugos sistemų pertvarkas. Nesitarkite su mumis, kurios šventės turėtų tapti laisvomis dienomis. Galite paklausti, kurio miesto Kalėdų eglutė mums gražiausia, bet nesitarkite su mumis absoliučiai jokiais svarbiais klausimais. Ypač tokiais svarbiais, kaip, pavyzdžiui, žmogaus teisės.
Visuomenė, jei ją sutrauktume iki vieno statistinio vieneto – yra labai vidutinis žmogelis. Vidutinis išsilavinimas, vidutiniai gebėjimai, vidutinis intelekto koeficientas. Tas žmogelis labai vidutiniškai domisi visomis vidutinėmis sritimis, o sudėtingesnių ir pavadinimus jam gali būti vidutiniškai sunku ištarti.
Tai vidutinio ūgio, vidutinio svorio, vidutinio gebėjimo klausytis ir girdėti, vidutinį universitetą baigęs, o gal tik vidurinį išsilavinimą turintis, vidutinį darbą dirbantis, vidutinėje šeimoje gyvenantis, vidutiniškai skanų maistą mėgstantis, vidutines knygas vidutiniškai retai skaitantis žmogus. Kai kurių tų „vidutinių“ apibrėžti gal ir neįmanoma, bet jei sutrauktume visuomenę į vieną statistinį žmogų, jis būtų būtent toks. Toks ponas Visuomenė (iš tiesų, gal ponia, o gal bet kas, kuo Visuomenė save nori laikyti, bet šiame tekste, tebūnie – ponas).
Ir, kad ir kaip gražiai skamba „pasitarsime su visuomene“, iš tiesų, kas kartą su ja tardamiesi, tariamės su tuo vidutiniu žmogumi. Kuris, jei jau taip atvirai – visko vidutiniškai nesupranta. Šiaip žmogus gal ir geras. Na, vidutiniškai, bet išskirtiniu protu tikrai nepasižymi. Ir, įsivaizduokime, gulatės apendicito operacijos ir chirurgas stabteli: pasitars su Visuomene. Išsikviečia, klausia: gerbiamasis Visuomene, kaip pjausim?
Tartis yra labai gerai. Bet su tais žmonėmis, kurie tą sritį supranta. Jei gydytojas tariasi su kitais medikais – puiku. Jei politikai, kažko natūraliai nežinodami kviečiasi konsultacijoms tos srities profesionalus – puiku. Jei apie išmokas jauniems tėveliams kalbamasi su ekonomistais, galinčiais įvertinti daugiau nei priemonės poveikį vienam namų ūkiui – puiku. Pripažinti, kad kažko nežinai – tik galimybė parodyti savo išmanumą. Tik tartis reikia su ekspertais, ne su visuomene.
Tariantis su visuomene kyla ir didesnė problema, nei jos vidutiniškumas. Paprastai galime įsivaizduoti išgirdę visuomenės balsą, kai iš tiesų girdime tik garsiausiai rėkiančius. Kas šiaip net nėra mūsų ponas Visuomenė. Komentatoriai neatspindi visuotinio balso, kaip ir skambinantieji į radiją nėra vidutiniai jo klausytojai. Atvirkščiai – tai labai išskirtiniai žmonės, kurie imasi to ragelio ir skambina.
Net Prezidento ar Seimo rinkimai, jei jau taip atvirai, neatspindi visuomenės pasirinkimo. Požiūrį – taip, bet iš tiesų valdžią renkasi tikrai ne ponas Visuomenė. Pastaruosiuose Seimo rinkimuose nubalsavo mažiau nei pusė balso teisę turinčių žmonių. Būtent jų balsą mes išgirdome. Ponas Visuomenė tuo tarpu net neatėjo.
Ar reikia atimti iš pono Visuomenės teisę balsuoti, o iš politikų ir kitų sprendimų priėmėjų – prievolę atsiskaityti už savo darbus ir pasirinkimus? Jokiu būdu! Ponas Visuomenė ne be reikalo yra mūsų visų atspindys ir jis turi teisę į savo atstovavimą. Juk valdžia – ne Dievo duota, o mūsų pačių pasirinkta bausmė ar laimė, padedanti pamatyti, kad tarp mūsų vaikšto ir nemažai tokių, kuriems P. Gražulis – moralės autoritetas, o D. Kepenis – aukščiau už bet kokį mokslą. Dėl to visuotiniai rinkimai, į kuriuos kviečiamas kiekvienas turintis balso teisę – nuostabus dalykas, o ta teise skatinu ir net, manyčiau, mūsų pareiga ir laimė naudotis. Negana to, kad ir koks vidutiniškas yra ponas Visuomenė, jis kasmet tobulėja, auga ir šviečiasi, todėl išgirsti jo nuomonę kas keletą metų – labai vertinga. Tik va tartis su ponu Visuomene, kai pasitarime dažnai dalyvauja tik klykaujantis jo alter ego – visiškai nebūtina.
Minia nėra protinga. Šviesuliais visi tapti tiesiog negali. Aš nuoširdžiai noriu, kad sprendimus už mane priimtų tik protingesni, labiau išsilavinę ir savo sritį daug geriau už visuomenę suprantantys žmonės. Kaip noriu, kad odontologas nuspręstų, kurį dantį man gręžti, taip noriu, kad ir kitus net ir gana asmeniškai su mano gerove susijusius sprendimus priimtų tos srities profesionalai, ne visuomenė. Kartais – net ne aš.
Jei paklaustumėt manęs, į maršiečių ar antivakserių nuomones nereikia nei atsižvelgti, nei jų klausytis. Dažnas savo požiūriu ir intelektu pramušęs žemesnį už plintuso laiptelį, kažkuo vertingu pasidalinti tikrai negali. Tik, matot, aš savo nuomonę remiu paprasčiausiuoju „noriu-nenoriu“ ir „patinka-nepatinka“. Neįvertinu nei galimo pono Visuomenės nusivylimo valstybe, nei susikaldymo, nei kitų pasekmių, apie kurias gal net nepamąstau. Tai rodo tik tai, kad aš – ne ekspertė, ne profesionalė, ne žmogus, su kuriuo reikėtų tartis ir kuriuo nuomonės verta klausyti. Mano laimėjimas tik tas, kad tą nuomonę turiu. Nepiktdžiugaukit ir pirštais nerodykit, jūsų laimėjimai tokie patys. Vis dėlto, yra žmonių, kurių nuomonė verta įsiklausymo. Kaip juos atskirti? Pradėkim nuo to, kad jie nėra visuomenės atspindys. Jie yra labai kieti savo srities specialistai ir jų yra vienetai, o ne masė.
Neseniai teko naujame kompiuteryje, neturinčiame visiškai jokios istorijos ar prijungtų profilių, įsijungti „Youtube“. Žinot, ką kaip rekomendacijas pamačiau pirmame puslapyje, kurį, spėju, generuoja pagal statistinio tos teritorijos gyventojo portretą? Vienas iš šešių vaizdo įrašų buvo apie BMW, o trys – „Maša ir Lokys“. Kaip ir reikėtų daryti išvadas, kad vidutinis jutube sėdintis ponas Lietuvos Visuomenė – BMW vairuojantis nepilnametis vatnikas. Gal visais klausimais pasitarkime su juo, įdomu, ką galvoja.
