aA
Lietuva klasikinėje rusų literatūroje visada užėmė svarbią vietą. Mūsų tėvynę savo kūryboje mini Aleksandras Puškinas, Fadejus Bulgarinas, Michailas Lermontovas, Levas Tolstojus, Fiodoras Dostojevskis, Pavelas Melnikovas ir kt. Žinoma, kiekvienas kūrinys šalį pristato savaip – nuo romantizuoto peizažo iki kovų lauko.
Ana Kern

Antai, A. Puškino (1799-1837) eilėraštyje „Rusijos šmeižikams“ (1831) rašoma: „Ko, liaudies gražbyliai, jus pyktis šiandien ima? Ko sviedžiat Rusijai grėsmingą prakeikimą? Kas jus įaudrino? Gal Lietuvos maištai? Nustokit: tai seni naminiai slavų ginčai, Likimo pasverti nesyk, ir jūs, išminčiai, Jų neišspręsite, – palikit visa tai. Šiomis eilėmis poetas kaltino Prancūzijos deputatų rūmų atstovus demonstratyviai rėmus 1830-1831 m. sukilimą ir raginusius ginklu padėti jo dalyviams.

Visgi su moderniosios rusų literatūros pradininku Lietuva susijusi ypatingai glaudžiais ryšiais. 1705 m. liepos pabaigoje, Vilniuje, Šv. kankinės Paraskevės cerkvėje, Rusijos imperatorius Petras Didysis pakrikštijo A. Puškino prosenelį Abramą Hanibalą, o XIX a. pab. Markučių dvare gyveno jaunesnis poeto sūnus Grigorijus (1835-1905). Be to šalia Vilniaus katedros aikštės iki Didžiojo karo stovėjo A. Puškino biustas, kurio postamentą dabar puošia kompozitoriaus Stanislovo Moniuškos atvaizdas. Beje, Kaunas taipogi didžiuojasi ryšiais su šiuo korifėjumi.

Didįjį poezijos genijų supo nepaprastai gražios bei jį karštai dievinusios gerbėjos. Kai kurios damos, dar būdamos gyvos, įgijo tokį populiarumą, jog šiandien drąsiai galėtų varžytis su pop-žvaigždėmis; viena jų yra Ana Poltoracka-Kern-Markova-Vinogradova (1800-1879). Ji buvo Poltavos dvarininko bei dvaro patarėjo Piotro Poltorackio (1775-1851) ir Jekaterinos Vulf (1773-1832) vyriausia duktė. Mergaitei dar esant vystykluose, šeima persikėlė į Lubnus (centrinė Ukraina), kur ji praleido vaikystę bei paauglystę. Deja, Poltorackių namas, nacių okupacijos metais (1942 m.) nugriautas, jo vietoje įrengiant paradų aikštę.

XIX a. visuomenė laikėsi itin griežtų moralės normų, todėl ištekinti dukteris tėvams atrodė titaniška užduotis. Memuaruose A. Kern rašo, jog tėvas su ja elgdavosi griežtai ir dažnai vykstant pokyliui iškeldavo sceną, jei šioji su tuo pačiu vyru šokdavo daugiau nei vieną šokį. Dar didesnis ažiotažas įvyko mieste apsistojus 37-ajam jėgerių pulkui, kurio karininkai tapo Anos gerbėjais, o pati septyniolikmetė svajojo apie audringą, abipusę meilę. Tačiau meilė to meto visuomenėje buvo iliuzija. Tad, kai jaunąja A. Poltoracka susižavėjo 15-tosios pėstininkų divizijos vadas ir 1812 m. karo generolas 52 metų Jermolajus Kernas (1765-1841), tėvas iškart atidavė jam dukterį. Ką jautė pati mergina, iliustruoja dienoraščio puslapiai.

„Jo neįmanoma mylėti – man netgi nėra gailesčio gerbti jį – pasakysiu atvirai – aš beveik nekenčiu jo.“ Nepaisant to, porai gimė trys vaikai; vyriausios dukters Jekaterinos (1818-1904) krikštatėviu tapo imperatorius Aleksandras I.

Ištekėjusi, A. Kern privalėjo gyventi ten, kur paskirdavo vyro garnizoną, pvz., Jelizavetgrade, Dorpate, Pskove, Rygoje ir kt. Vis dėlto besikeičianti aplinka praturtino moters vidinį pasaulį. Antai, Dorpate (dab. Tartu, Estija) ji susibičiuliavo su universiteto chirurgijos profesoriumi Ivanu Mojero, kurio žmona Marija, kadais buvo poeto Vasilijaus Žukovskio mūza.

Tačiau labiausiai įsiminė 1819 m. kelionė į Sankt Peterburgą, kur tėvas dukterį pristatė savo sesers Jelizavetos Oleninos šeimai. Literatūrinis Oleninų salonas tuomet garsėjo visoje šalyje, nes būrė įvairių kartų meninės inteligentijos atstovus (aktorius, rašytojus, poetus, tapytojus). Čia lankėsi Ivanas Krilovas, Gavrila Deržavinas, Adomas Mickevičius, Konstantinas Batiuškovas ir kt. Taigi nenuostabu, jog šiame salone A. Kern pirmą kartą sutiko A. Puškiną, apvertusį jaunos, bet nelaimingos, moters gyvenimą aukštyn kojom.

Tiesa, pradžioje poetas moteriai jausmų nereiškė, nes mergino jos pusseserę Aną Oleniną. Amžininkai pastarąją apipylė komplimentais, girdami balsą, erudiciją bei gebėjimą kurti muziką. Tad lyg užburtas, A. Puškinas jai pasipiršo, tačiau buvo atstumtas dėl narcisizmo. Visgi A. Oleninos atminimą jis uoliai garbstė eilėse, pvz., „Jos akys“ „Tu ir jūs“ bei poemos „Eugenijus Oneginas“ strofose.

Tuo tarpu A. Kern poetą laikė stačioku ir nuomonę pakeitė tuomet, kai ėmė skaityti kūrybą. Akibrokštas, tačiau judviejų pažinties A. Puškinas niekada neužmiršo. Tą liudija 1824 m. rašytas laiškas bendram draugui: „Paaiškink, mielasis, kas toji Ana Kern, kuri tiek daug niekų apie mane prirašė savo pusseserei? Sako, ji mieliausia būtybė – bet šlovingas Lubnas yra už kalnų.“ Deja, poros santykiai atsinaujino tik 1825 m., kai A. Puškinas gyveno tremtyje Michailovske.

Atsidūręs provincijoje A. Puškinas paniro į depresiją, tad siekdamas prasiblaškyti nuolat lankė kaimynų Osipovų šeimą Trigorske. Kartą atvykęs rado ten pažįstamą iš Sankt Peterburgo, namų šeimininkės Praskovijos Osipovos dukterėčią Aną, kuri tokiu būdu šalinosi vedybinio guolio (ji bandė palikti grubų sutuoktinį, tačiau baiminosi tėvo pykčio).

Monotoniškoje kaimo aplinkoje, prisotintoje kūrybinio triūso, A. Kern pasirodymas „pažadino“ A. Puškino sielą. Jų santykiai tapo ypatingi, paremti ironija bei humoru. Be to, nuoširdūs poeto jausmai, išsilieję popieriuje, virto poetinėmis metaforomis. Tai ypač akivaizdu eilėraštyje „Skiriama K***“ („Menu akimirką žavingą“ 1825), kurio romantinės lyrikos taisyklės, pavertė A. Kern „tyrojo grožio dvasia“. Šiame kūrinyje autorius naudojo citatas iš V. Žukovskio kūrybos, pvz., „Anksčiau turėjau jauną mūzą“ bei „Lalla Ruk“.

Vėliau rusų kompozitorius Michailas Glinka sukūrė eilėms muziką. Nors poezijoje A. Puškinas šlovino literatūrinį moters vaizdinį, bet laiškuose Anai skundėsi: „Kodėl jūs nesate naivi... <..> Jūs negalite arba (dar blogiau) nenorite gailėtis žmonių...“ O geriausiam draugui memuaristui Aleksejui Vulfui, kuris taipogi mylėjo šią damą, poetas atskleidė visiškai priešingą, „vyrišką“ toną vadindamas mūzą „Babilonijos kekše.“ Tokius prieštaravimus greičiausiai iššaukė jos šaltumas, bijant, jog romanas peržengs ribas. Taigi A. Kern ikona lyriko vaizduotėje perteikė skirtingus poeto charakterio bruožus; ji – „grožio dvasia“, „žavesys“, „mieliausioji, dieviškoji“, „begėdė“ ir „Babilonijos kekšė“.

O aistros, matyt, būta stiprios, nes A. Kern grįžtant į Rygą, jos išlydėti anksti ryte su „akmenimis ir gėlėmis“ atvyko A. Puškinas. Jis atnešė dovanų antrąjį „Eugenijaus Onegino“ skyrių ir jai dedikuotą eilėraštį. Kai Ana norėjo įsidėti lapelį į rankinę, poetas staiga išplėšė jį iš rankų ir ilgai nenorėjo grąžinti. Taigi šiai teko atimti jėga. Memuaruose ji rašė: „Kas tuo metu vyko jo galvoje, nežinau“. Vis tik pažintis nenutrūko; pora gausiai susirašinėjo, o 1828 m. vėl susitiko sostinėje. Apie tai A. Puškinas užsiminė draugui bibliografui Sergejui Sobolevskiui: „M-me Kern <...> su Dievo pagalba, esu jūsų tinkluose.“

Galų gale, 1827 m. A. Kern paliko vyrą ir apsigyvenusi Sankt Peterburge mėgavosi kultūrine draugija; bendravo su poeto barono Antono Delvigo šeima, A. Puškino tėvais, poetais Dmitrijumi Venevitinovu, Aleksejumi Iličevskiu, rašytoju Ivanu Turgenevu ir kt. Netrukus, 1836 m., moteris pamilo dvigubai jaunesnį pusbrolį kadetą Aleksandrą Markovą-Vinogradovą (1820-1879), kuriam pagimdė sūnų, o 1842 m., jau būdama našlė, oficialiai ištekėjo. Nuo tada jos gyvenimas tapo ramus ir nuolat stokojantis finansų. Iš pradžių, vyras dirbo sostinėje, tačiau 1865 m. išėjus į pensiją, dėl nepritekliaus, Sankt Peterburgą teko palikti. Ana net pardavė jai skirtus A. Puškino laiškus (5 rub. už vieną). Be to šeima buvo priversta nuolat keisti gyvenamą vietą.

Apie poros gyvenimą Kaune išlikusi skurdi informacija. Daugiausiai žinių apie priežastis atvykti į Lietuvą pateikia nepublikuotas valstybės veikėjo Nikolajaus Tutčevo dienoraštis. „1865 m. rugpjūčio 12 d. Vakar pas mus buvo A. Vinogradovas grįžęs su žmona iš Šveicarijos ir dabar apsistoję pas Rakovičių. <...> Jie pasiuntė Sašą (sūnus Aleksandras) į tarnybą Kaune. <...> Rugpjūčio 22 d. Saša (Aleksandra Tutčeva, autoriaus žmona) nuvyko pas Aną Vinogradovą, kuri siaubingai pasikeitė.“

Ryškius moters išvaizdos pokyčius mini ne tik amžininkai, bet taipogi rodo fotografijos. Savo atsiminimuose Ana Ponafidina vaizdžiai aprašė išblėsusį poeto mūzos portretą: „nesimpatiška, neįdomi, ciniška senė, kurios visos mintys sukosi tik apie valgį. <...> Visi tūpčiojo apie ją, kentė jos įnorius, <...> vyras, dar jaunas, simpatiškas ir inteligentiškas, visiškai atsidavęs ją globojo.“

Kaip dienoraštyje pažymi N. Tutčevas, A. Markovas-Vinogradovas baigęs tarnybą gavo 300 rb. metinę pensiją (nors gyrėsi – 2000 tūkst.), tad sostinėje gyvenimas apkarto. Taigi sūnui išvykus į Kauną, tėvai pradėjo gyventi „keistą“ gyvenimo būdą. 1866 m. keturis mėnesius jie glaudėsi giminaičių Lvovų dvare Mitine (Tverės gubernija). Įdomu, jog Tatijana Lvova laiške bičiuliui rašė, kaip Ana pasakojusi apie paskutinį jos pokalbį su A. Puškinu, dvikovos išvakarėse, kuomet poetas išgyveno gniuždančią širdgėlą.

1867-1868 m. Markovai-Vinogradovai kartu su sūnumi bei 1861 m. našle tapusia Anos dukterimi Jekaterina Šokalska ir anūku Julijumi gyveno Kaune, Sinaiskio name, kur jautė diskomfortą. Be to mažasis Julijus dažnai lankėsi Markučių dvare pas poeto sūnų Grigorijų, kuris padėjo našlei berniuką auginti.

1867 m. jaunasis Aleksandras išvyko gydytis į Emsą (Vokietija). Tuo tarpu jo tėvas 1868 m. pradžioje dienoraštyje rašė: „Vienintelė šeima Kaune su kuria turėjome artimus ryšius buvo vice-gubernatoriaus Fiodoro Lvovo, tačiau jam mirus, pažįstamų nebeliko“.

Iš tiesų, F. Lvovo namuose įvyko romano vertas siužetas, kuomet vice-gubernatoriaus žmona palikusi vyrą su penkiais mažamečiais vaikais pabėgo su Kauno režisieriumi, aktoriumi Dmitrijumi Rokotovu (kuris taip pat metė žmoną su trimis vaikais). Įtūžęs vyras iškvietė D. Rokotovą į dvikovą, bet tas kautis atsisakė, todėl kitą rytą F. Lvovas nusišovė; jo kapas išlikęs Kauno Apreiškimo Švč. Dievo Motinai soboro šventoriuje. Po šios nelaimės, iš miesto greitai išvyko ir Markovų-Vinogradovų šeima.

1868 m. rugpjūtį, gavę iš Rokotovo 592 rublius, jie iš Kauno „mums nemalonios vietos“ persikėlė į Kijevą, kur tarnavo sūnus. Tad toks trumpas ir neišraiškingas buvo A. Puškino mūzos vizitas Lietuvoje.

A. Markovas-Vinogradovas mirė 1879 m. Prjamuchine „kęsdamas skrandžio vėžio skausmus“. Jo žmona Ana užgeso „mebliuotuose kambariuose“ tų pačių metų pavasarį Maskvoje „kur buvo persikėlęs sūnus.“ Legenda teigia, jog katafalkui vykstant į kapines, pastarasis netikėtai sustojo priešais A. Puškino paminklą tartum velionė būtų geidusi paskutinį sykį atsisveikinti su poetu.

Ji palaidota Prutinos kaime senos akmeninės cerkvės šventoriuje. Šaltiniuose rašoma, jog laidotuvių dieną taip pylė lietus, jog nebuvo įmanoma karsto nugabenti į kapines, kur ilsisi vyras. Tiesa, tikslios A. Kern-Markovos-Vinogradovos kapo vietos šiandien nustatyti neįmanoma, todėl ją simboliškai žymi kenotafas.

Tuo tarpu 1990 m. Rygoje Šv. Petro ir Pauliaus cerkvės šventoriuje Anai pastatytas atiminimo biustas, primenantis apie jos gyvenimą Latvijoje. Tad ar neverta ir Lietuvai plačiau domėtis savo XIX a. istorijos kuluarais.


Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Neringa Zeleniūtė: dirbanti moteris yra bendro šeimyninio projekto dalis (26)

Šiuolaikinės moterys – veiklios, savarankiškos ir pasitikinčios savimi. Spėti prižiūrėti...

Vos 22 metų lietuvės sugebėjimai sužavėjo net Londono bankininkus: dirbant ir to siekiant – nieko nėra neįmanomo (21)

Prestižinio Milano Bocconi universiteto absolventė ir šiuo metu garsiame Londono banke dirbanti...

Vilniaus eglės kūrėja Jolanta Tūraitė įvardijo, kokia turėtų būti pagrindinė Kalėdų mada (26)

Vilniaus eglės bendraautorė, jau du dešimtmečius kurianti Kalėdų egles ne tik Lietuvoje, bet ir...

Renginių organizatorė: pradėdami planuoti renginius žmonės daro didelę klaidą

Anksčiau per bankų kalėdinius renginius būdavo net striptizo šokėjų ir tai buvo normalu, bet...

Beata Tiškevič: moters kūnas vis dar pateikiamas kaip sekso objektas, turi vilioti, pikantiškai atidengti (242)

Aktorė, laidų vedėja, knygos „Vyvenimas“ autorė Beata Tiškevič pripažįsta, kad anksčiau...

Top naujienos

Išparduotuvė sostinės širdyje vilioja net žinomas moteris, tačiau stilistės verdiktas negailestingas (3)

Pastaraisiais metais miesto pakraščiuose viena po kitos duris atveria įspūdingų gabaritų...

Rajono mokykloje dirbanti mokytoja atvira: ne vienas mokinys savo vietą mato užsienio braškių lysvėje (21)

1000 – tokių skaičių mokinių dar pamena mokykloje mačiusi Lazdijų Motiejaus Gustaičio...

Ultimatumas Lietuvai: nesusipratimų virtinė ir keistos pasekmės sugriovė seną mitą (294)

Šimtmečius gyveno kaip vyras su žmona. Buvo visko – ir barnių, ir susitaikymų. Tačiau staiga...

Karolinos Liukaitytės vyras susidūrė su rimtais nemalonumais: verslininkas nuteistas dėl milijoninės aferos (51)

Antradienį Generalinė prokuratūra paviešino informaciją apie laisvės atėmimo bausmę, kuri...

Seimo narys Robertas Šarknickas – Santaros klinikose (68)

Seimo narys Robertas Šarknickas pirmadienio vakarą atsidūrė Vilniaus universitetinės...

Snygis baigėsi, vairuotojų problemos ne – automobiliu geriau niekur nevažiuoti (139)

Vilniaus vairuotojams prieššventinė savaitė, panašu, taps rimtu išbandymu nervams. Antradienį...

Didžiausio Ukrainos uosto darbuotojai po Rusijos agresijos: taip blogai nebuvo dešimtmečiais (24)

Mariupoliui , pagrindiniam Ukrainos prekybiniam uostui, atėjo sunkūs laikai, rašo BBC. Išties...

Iš visos Lietuvos atvažiuoja apžiūrėti vilkaviškiečių šeimos papuošto namo: antro tokio tikrai nėra (76)

Galima pamanyti, kad šiuose namuose įsikūręs pats Kalėdų senelis. DELFI redakciją pasiekė...

Ekspertė apie kalėdinę antį: kepant svarbiausia ne receptas anties su figomis receptas (3)

Neabejotina Kalėdų stalo puošmena – kepta antis . Vis daugiau lietuvių nebeįsivaizduoja...