Bet karantinas pakeitė ypač veiklios moters planus. Kai jos gyvenime viskas sustojo, ji pati sustoti atsisakė. Būtent tada drąsiai bei nebijodama pokyčių ir pasimatavo naująjį kepėjos amplua, kuris gyvenimui stojus į senas vėžes – niekur nedingo.
Jolanta, pasivadinusi „Bobute Jole“, ir toliau kepa bandeles. O taip pat – ir vadinamąsias senovines bulkas, kurių receptas atkeliavo dar iš močiutės laikų.
– Jolanta, papasakokite, kaip atrodė jūsų kasdienybė iki karantino?
– Pasakymas „neturiu“ ką veikti – ne man. Man geriau vytis nei laukti.
Dirbau ir dirbu Švenčionių miesto kultūros centre. Esu savo Vidutinės kaimo, kuriame gyvenu, bendruomenės pirmininkė. Su vyru esame vestuvių, jubiliejų muzikantai – vyras groja ir dainuoja, aš vedėja. Jau 16 metų esu Švenčionių rajono savivaldybės tarybos narė. Galėčiau vardinti dar daug veiklų, kuriomis užsiimu.
– Ar jautėtės su visais tais užsiėmimais laiminga?
– Laimingas esi tada, kai viską darai iš dūšios. Kai manęs paklausia, kaip tu viską spėji, atsakymas paprastas: kai patinka tai, ką darai, tada viską ir spėji. Dar kitas vienos pažįstamos pasakymas: „Jei trūksta dienos, tam yra naktis.“
– Ir tada atėjo karantinas, kai jūsų veiklos reikalauja būti žmonių apsuptyje. Ar prisimenate, kaip jautėtės?
– Asmeniškai man buvo panika... Kaip reikės būti namuose ir nieko neveikti? Neveikti – tai nereiškia gulėti lovoje, bet nevažiuoti į darbą, nesusitikti su kolektyvu, kuris tobulas, nebendrauti su žmonėmis. Man tai buvo katastrofa. Kadangi esu kultūros darbuotoja, tai, suprantama, renginiai nevyko.
Tada kilo mintis skaityti pasakas per kultūros centro feisbuko puslapį gyvai. Skaičiau ne kaip Jolanta, o kaip personažas, užsirišusi skarelę, užsidėjusi akinius. Todėl jau nepamenu, kas, bet pavadino mane bobute Jole.
Taip ir skaičiau kiekvieną vakarą gal kokius 3 mėnesius. Atrodo, paprasta, bet buvo ką veiki. Dieną išrenki pasaką, perskaitai ją kokius 3 kartus, kad kirčiavimas būtų geras, intonaciją nutaikai. Sumaketuodavau skelbimą. Tada vakare sustumdydavau baldus, kad už nugaros fonas geras būtų. Virtuvėje turime fototapetą ant sienos iš beržyno, šiame fone ir būdavau eteryje.
Buvo ir kuriozų, visgi tiesioginis eteris. Kartą neišjungiau tiesioginio eterio ir...nusikeikiau (juokiasi). Gerai, kad tą momentą matė tik 7 žmonės, ir tie savi. Bet buvo labai nesmagu.
– Papasakokite, kaip kilo mintis kepti bandeles ir bulkas. Kokie buvo pirmieji bandymai? Iš kur ėmėte receptų?
– Visi, kas mane pažįsta, žino, kad aš mėgėja sukinėtis virtuvėje. Mėgstu gaminti. Būtų galimybė produktus parduotuvėje imti nemokamai, gaminčiau non-stop. Mano vyras saldumynų mėgėjas. gardziuškų namuose būdavo visada.
Kartą braidant po Youtube platybes, užkliuvo akis už mielinių bandelių. Pagalvojau, kodėl nepabandžius ir man.
Šiaip mano močiutė visą gyvenimą kepė bulkas. Pamenu, kai per Kalėdas ar Velykas atvažiuodavome į kaimą, pilni stalai būdavo nukloti skardomis su kylančia tešla. Teta kepa taip pat. Ji davė dar nuo močiutės likusį bulkų receptą. Bet pirmos bandelės buvo iš internete rastų receptų.
Iškepiau, paragavo vyras, pagyrė. Na, ir kaip šiais laikais įprasta, įmečiau į feisbuką. Atsirado norinčių paragauti. Taip ir įsisuko.
– Kaip atsirado kepyklėlė, juk galėjote kepti ir galvos nesukti?
– Kaip bebūtų keista, bet kalti šunys (šypsosi). Mano vyras augina veislinius šunis, turime 2 Sibiro laikas. Jie atsivedė šuniukų. Norėdami juos parduoti, turėjome įsteigti veislyną. Vieną dieną atvažiavo maisto ir veterinarijos tarnybos darbuotojai tvarkyti dokumentų, apžiūrėti voljerų. Tuo metu maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriumi buvo amžiną atilsį Adomavičius. Švenčionys mažas miestas, vieni kitus gerai pažįsta, labai nustebo pamatęs mano rankose skardą su dar garuojančiomis bandelėmis. Visiems įprasta mane matyti scenoje su mikrofonu, o čia bandelės.
Kelis kartus perklausė, ar tikrai aš jas pati kepiau, tada ir užklausė, ar nenoriu legaliai atsidaryti kepyklos. Labai nustebau, nes man atrodė, kad tai misija neįmanoma. Pasirodo, viskas įmanoma. Susitvarkiau visus dokumentus, išsiėmiau individualios veiklos pažymą ir štai jau beveik treji metai yra „Bobutės Jolės kepyklėlė“.
– Ar buvo kuriozų su kepiniais arba pirkėjais?
– Oi, buvo (juokiasi). Kartą bažnyčios vargonininkė užsakė iškepti kunigui dovanų pynę su varške. Taip stengiausi, formavau, varškės dosniai pridėjau, pašoviau kepti, gražuma, kepa, skrunda ir...plyšo. Žiūriu į ją, į laikrodį, kuris rodė jau 01:25 nakties. Ir ką, teko šita plyšusia bulka savo kolegas vaišinti, o kunigui naują kepti.
– Kuris iš jūsų kepinių jums pačiai labiausiai patinka? Kurį labiausiai mėgsta pirkėjai?
– Aš asmeniškai jų nevalgau, nesu saldumynų mėgėja. Pagrindinis mano degustatorius vyras. Būtent jis išbando visus skonius (šypsosi). O dėl įdarų, tai kiek žmonių, tiek nuomonių. Vieniems su cinamonu patinka, kiti net kvapo jo negali pakęsti, treti tik razinų nori, ketvirti uogų džemo ir ne bet kaip, o kad net per rankas tekėtų, penktiems reikia paprastos – tradicinės, kaip aš ją vadinu, vaikystės skonio bulkos. Vaikams, aišku, labiausiai patinka bandelės su karamele.
– Iš kur atsirado ta „Bobutė Jolė“, jau papasakojote, bet ar tikrai tai tinkamas pavadinimas? Jums juk iki bobutės – dar kelios dešimtys metų.
– Antrą klausimo dalį turiu turbūt priimti kaip komplimentą? Ačiū (šypsosi). Aš iš tikrųjų esu močiutė. Turiu 11 metų anūką Luką. Tiesa, jis manęs nevadina močiute, tiesiog Jolanta. Ir man tai tinka, nesureikšminu, kaip vadina. O kadangi po pasakų skaitymo prilipo bobutė Jolė, taip ir atsirado ilgai nesvarsčius.
– Ar kada nors iki karantino būtumėte pagalvojusi, kad tapsite kepėja?
– NIEKADA!!! Niekada nedraugavau su tešla. Mano arkliukas – mėsa ir iš jos gaminami patiekalai. Kad kažkada kepsiu bulkas ir bandeles, net minčių nebuvo.
– Ar turite pagalbininkų? Ar pati viena kepate?
– Viską darau pati. Bet jei turiu didelių užsakymų, prašau mamos pagalbos. Šventiniu laikotarpiu techniniams darbams būna pajungta visa šeima. Fiziškai būna neįmanoma vienai spėti.
– Kaip jums šis naujasis amplua? Jis juk labai skiriasi nuo renginių režisieriaus profesijos.
– Jaučiuosi smagiai kepdama. Kepu pagal užsakymus, dalyvauju mugėse. Jei per savaitę nėra kelių užsakymų, tada kepu bent jau namiškiams, nes dažniausiai, kaip sakoma, batsiuvys be batų, taip mano vyras lieka be bandelių. Jei užsako klientai 40 bandelių, negaliu gi atiduoti 38.
Ši veikla dabar praverčia ir darbe, turime labai daug edukacinių užsiėmimų, kuriuose kepa ne tik vaikai, bet ir jaunimas, Trečio amžiaus universiteto dalyviai. Dalyvauju vasarą stovyklose.
– Švenčionys – nedidelis miestelis. Ar neatsirado konkurencijos, pavydo?
– Konkurencija geras dalykas (šypsosi). Bet kiekviena kepėja, ar tai būtų bulkos, ar tortai, turi savo stilių, savo įdarus, todėl manau, kad jei ir bus ta konkurencija, tai užteks saulės po dangumi visiems.
– Su savo kepiniais dalyvaujate ir įvairiose šventėse – ar drąsu savo kepinius pristatyti tokioms masėms žmonių? O jei nepatiks?
– Pirmą kartą tikrai buvo nedrąsu. Bet turiu draugę ir kolegę, kuri jau daug metų kepa duoną, todėl dviese buvo smagiau. Patiks, nepatiks – buvo irgi svarbu. Todėl po mugės parašiau beveik visiems pirkusiems mano gaminius ir klausiau, ar patiko. Atsakymai irgi buvo įvairūs, vieniems per saldu, kitiems per mažai cukraus, bet iš esmės visiems patiko.
Kai pirmą kartą prekiauti išėjau į mugę Švenčionių miesto parke, atėjo mano mama. Stovi, žiūri, renkasi. Išsirinko, žiūriu, traukia piniginę. Sakau: „Mama, ką tu darai? Nedaryk man gėdos, imk ir eik namo valgyti.“ Jos atsakymas buvo toks: „Vaikeli, kai kepsi namuose ir turėsi laisvą, neužsakytą bulką, atveši man. Dabar tu mugėje, tai yra tavo biznis. O jei tu dirbtum kokiame nors prekybos centre, tu duotum man nemokamai kažką?“ Taip gražiai privertė mane paimti pinigus (šypsosi). Tiesa, nuolaidą jai pritaikiau didelę, net 99.99%.
– Ar galima sakyti, kad ši jūsų veikla – įrodymas, kad net jei pasaulis grius, Jolanta kažką sugalvos?
– Tikrai taip. Aš labai seniai svajojau turėti kažkokį savo mažą ir mielą dūšiai versliuką. Bet kad tai bus kepykla, net minčių nebuvo. Aš nuo pat jaunystės buvau versli, jei taip galima pasakyti. Jei visi vaikai vasaras leisdavo pas močiutes voliodamiesi ant pledukų, aš niekieno neverčiama dirbau kolūkio laukuose, ravėdavau burokus, griežčius. Pamenu, pirmam kasetiniam magnetofonui pati užsidirbau pinigų. Eidavau uogauti, užsidirbau dviračiui.
– Ar išduosite bandelių ar bulkų receptą?
– Bandelių recepto neslepiu, per edukacijas dalinuosi juo. O bulkų tikrai neišduosiu (šypsosi). Ne vienas kilogramas miltų išmestas, kol radau tą sudėtį, kuri visiškai primena vaikystėje keptų bulkų skonį. Iš kitos pusės, aš visada juokiuosi, kad jei padėtum 5 šeimininkėms po kilogramą faršo ir vienodus prieskonius, vis tiek visoms išeitų skirtingo skonio ir formos kotletai (šypsosi).
Taigi jums reikės:
stiklinės kefyro
3 šaukštų cukraus
1 šaukšto vanilinio cukraus
žiupsnelio druskos
pusės stiklinės saulėgraąžų aliejaus
11 g (sausų) mielių
3 (+/-) stiklinės aukščiausios rūšies miltų. Tik ne Ekstra!
Kefyrą, aliejų, cukrų, druską šiek tiek pašildyti, supilti mieles ir palikti 10 min., kad mielės suaktyvėtų. Dėti prasijotus miltus po 1 stiklinę, kepimo miltelius. Ir minkyti minkyti minkyti.
Pabaigoje 33 kartus daužti į stalą. Taip darydavo mano močiutė. Kodėl 33 kartus? Tiek buvo Kristui metų.
Suformuojame gražų pagranduką, dedame į indą, išteptą aliejumi, uždengiame drobiniu audeklu ir einame užsiimti savo reikalais 1 val. Aš dedu indą į orkaitę ir įjungiu tik lemputę.
Po valandos tešlą padaliname į 10 lygių dalių, formuojame į rutuliukus, apdengiame ir paliekame 10 min. pailsėti.
Tada dedame įdarus pagal jūsų norus (obuoliai, varškė, cinamonas, džemai), suformuojame ir dedame į skardą, išklotą kepimo popieriumi.
Vėl uždengiame ir paliekame 10 min.
Išplakame kiaušinio trynį su 1 šaukštu kefyro arba pieno, ištepame bandeles ir šauname į 180 laipsnių įkaitintą orkaitę. Kepame apie 20-25 min., kol gražiai paruduos. Iškepus pridengiame drobe. Po 15 min. ragaujame. Skanaus!
Beje, jei į tešlą dėsite mažiau cukraus, o šiek tiek daugiau druskos, galėsite išsikepti bandelių su grybais, spirgučiais, kopūstais, dešrele.
