Bėgti nebuvo pasiruošę
Režisierė yra įtraukta į Rusijos juodąjį sąrašą, todėl žinojo, kad rusų kariams pradėjus eiti į sostinę, ji turi bėgti. Jos vyras žinomas rašytojas Artemas Čechas išvyko kautis. „Tris mėnesius patyrėme visą šį emocinį svyravimą. Žmonės mums sakė, kad karas artėja, bet aš niekada netikėjau, kad jis gali ateiti į mano miestą. Buvome įsitikinę, kad bandys pulti Rytų Ukrainą prie Donbaso. Visada sakiau, kad Kijevo pasiekti neįmanoma, todėl nerinkome jokių gelbėjimosi daiktų. Nebuvome pasiruošę puolimui“, – prieš porą dienų portalui news.sky.com sakė režisierė.
Iryna gimė Kijeve, šalyje, kurią ji apibūdina kaip „mylimą“ ir „taikią“. Prasidėjus puolimams ji ir jos 11-metis sūnus griebė ką galėjo: dokumentus, nešiojamąjį kompiuterį, kažkokias vyro dovanas ir kelis marškinėlius bei džinsus ir pabėgo į draugės namus, esančius už 30 km nuo Kijevo.
Deja, taip ji tik dar labiau priartėjo prie vietovės, į kurią buvo nukreiptas pastarųjų dienų apšaudymas. „Praėjusią naktį viena iš Rusijos raketų pataikė į netoliese esantį naftos terminalą, pamačiau šį gaisrą pro savo langą. Tai beprotiška. Niekada nežinai, kur šioje vietoje gali būti saugus su savo vaikais. Dabar visai Ukrainai gresia pavojus. Tai buvo ilgiausios trys dienos mūsų gyvenime“, – pasakojo moteris „Sky News“ žurnalistui, trūkčiojant Wifi ryšiui.
„Tai tikrai skausminga. Tik dabar pradėjau suprasti pabėgėlius. Kai visi šie žmonės bėgo iš Donbaso, žinoma, jaučiau jiems didelę empatiją, bet niekada nesupratau jų taip giliai, kaip dabar“, – pasakojo režisierė.
39 metų moteris sakė, kad jos sūnų traumavo šios savaitės invazija, tėvo išvykimas ir atsiplėšimas nuo draugų. „Jis bando būti labai drąsus ir apsimeta, kad nieko nebijo. Tačiau prieš dvi dienas turėjome siaubingą naktį, buvo labai garsus sprogimas vos 500–700 m. nuo mūsų namo“, – pasakojo Iryna.
Anot jos, sunku būti toli nuo situacijos centro: „Vakar mačiau savo sūnų verkiantį, nes šnekučiavosi su draugais, kurie sėdėjo savo slaptavietėje Kijeve. Jis pasakė: „Mama, aš noriu grįžti ir atsisėsti savo koridoriuje. Noriu būti kartu su jais“. Suprantu jo jausmus, nes jaučiu tą patį. Visi mano draugai, kuriems teko bėgti į Vakarų Ukrainą ar į Europos šalis, jie taip pat jaučiasi siaubingai, nes tikrai sunku palikti savo draugus ir šeimą“.
Jaučiasi it filme
Kijeve gimusi Iryna yra ne tik filmų kūrėja, bet ir kelių knygų (poezijos, prozos ir vaikų knygų), išverstų į devynias kalbas, autorė. Jos filmų „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ pasaulinė premjera įvyko 2020 m. „Sundance“ kino festivalyje, kur pelnė apdovanojimą už geriausią dokumentinį filmą pasaulyje.
Ironiška, bet situaciją Ukrainoje šiandien ji apibūdina „kaip filme“. „Kai tu sėdi savo bute ir nuolat seki naujienas, tuo pačiu metu klausaisi raketų garsų – tai tarsi būni filme, bet tas filmas vyksta su mumis“, – sakė moteris.
Ji teigė, kad mieliau mirtų, nei pamatytų, kaip jos mylima šalis patenka į Rusijos rankas. „Jei Rusija okupuos mano miestą ir šalį – tai sunaikins mano pasaulį“, – sakė ji trūkinėjančiu balsu.
Anot jos, nuo tada, kai 1991 m. Ukraina iškovojo nepriklausomybę nuo Rusijos, ji labai pasikeitė.„Visa šalis jaučia, kad mes pasiekėme kitą lygį ir atsikratėme sovietinio paveldo, savo sąsajų su rusų kultūra. Negaliu įsivaizduoti, kad dabar galime prarasti šį naują pasaulį ir savo šalies ateitį“, – sakė moteris.
Ji kreipėsi į visus žmones, kurie klausosi ir girdi. „Visi šie žmonės – ukrainiečiai – nenori kariauti – jie ne kariškiai. Mano vyras nekenčia karo, jis rašytojas, mano draugai – kino kūrėjai, iš literatūros ir meno pasaulių. Jie nenori to daryti, bet yra priversti ginti savo šalį. Suprantu, kad visi pasaulio lyderiai nenori stoti į šį karą, bet čia mes jaučiamės tokie vieniši“, – sakė ji ir dėkojo už palaikymą, kuris it banga nuvilnijo per visą pasaulį.
