aA
Rašytoja, menininkė Jolanta Ona Vitkutė prisipažįsta, kad kai prieš dešimtmetį pirmą kartą vyko į Meksiką, apie šią šalį beveik nieko nežinojo. Šiandien ji ne tik žino, bet ir patyrė šį kraštą, parašė apie Meksiką knygą, gyvena ten ir toliau ją tyrinėja. Paskui širdies balsą į kitą pasaulio kraštą persikrausčiusi lietuvė papasakojo, kas Meksikoje ją žavi, kokios tradicijos ją nustebino ir ko egzotiško teko paragauti.
Jolanta Ona Vitkutė/ J. Andrés Cedillo nuotr.
Jolanta Ona Vitkutė/ J. Andrés Cedillo nuotr.
© Asmeninio albumo nuotr.

– Papasakokite, kaip atsidūrėte Meksikoje? Jei neklystu, išvykote paskui širdies balsą, tiesa?

– Taip, tiesa. „Majų kalendoriuose/ iškaltas mano/ laimės ženklas“ – tai eilutės iš mano neseniai išleistos poezijos knygos „Kelionių nuojauta“, kurioje dalinuosi savo kasdienybės mantromis, meilės istorija. Fizinių ir emocinių kelionių išgyvenimais. O išvykau į Meksiką beveik prieš dešimtmetį kartu su savo vyru meksikiečiu, chemijos profesoriumi Andrés. Sutikau jį netikėtai, kai dirbo viename iš Belgijos universitetų ir gyvenimas apsivertė 180 laipsnių kampu.

– Ar skirtingas kultūrinis pagrindas netrukdo kurti santykių?

– Nors iš pradžių net pačiai buvo keista, mes beveik nejaučiame kultūrinių skirtumų, kadangi vertybės mūsų abiejų šeimų yra labai panašios. Be to, esame vienmečiai, tai juokaujame, kad ta pati karta puikiai vieni kitus gali suprasti, nesvarbu, kurioje šalyje gyventų. Išties kartais atrodo, jog būtume abu lankę net tą pačią mokyklą.

Be to, smagu, kad galime dalintis tradicijomis. Pavyzdžiui, meksikiečiai per Trijų karalių dieną turi tradiciją su šeima arba draugais valgyti karaliaus pyragą – Rosca de Reyes – tai tarsi didžiulis sviestinės tešlos riestainis, gardintas cukruotais vaisiais ir aplietas cukraus glajumi. Kiekvienas laužia gabaliuką, ir tas, kuris savo riekelėje randa plastikinę figurėlę skelbiamas “karaliumi”. Jis po mėnesio, vasario 2 dieną, turi organizuoti Día de la Candelaria arba Žvakių dieną, kurioje susijungia indėniškosios tradicijos su katališkuoju tikėjimu. Meksikoje ši diena dar vadinama tamales valgymo diena. Tamales – tai pyragiukai iš kukurūzų tešlos, kepti bananų ar kukurūzų lapuose, su įvairiausiais pikantiškais ir desertiniais įdarais. Dažniausia užgeriami tradiciniu meksikietišku karštu atole – tirštu tarsi grietinėlė kukurūzų gėrimu.

O Andrés džiaugiasi mūsų spalvotomis Velykų šventės tradicijomis. Dabar mes kartu marginame kiaušinius (meksikiečiai neturi šios tradicijos), valgome su šeima velykinius pusryčius. Beje, devynmetis sūnėnas sakė, jog tai patys gardžiausia kiaušiniai pasaulyje. Mūsų kalėdinis stalas, nuklotas dvylikos valgių – taip pat stebino meksikiečius. Iš pradžių jie niekaip negalėjo patikėti, kad tiek daug valgių galima paragauti per vieną vakarienę!

– Kiek laiko ten jau gyvenate?

– Jau beveik dešimtmetį mes kartu su Andrés blaškomės tarp Meksikos ir Lietuvos. Abiejose šalyse gyvena mūsų šeimos, esame tarsi visus sujungiantis tiltas. Atvykę į Meksiką, dirbame, džiaugiamės susitikimais su artimaisiais ir draugais. Dažnai savaitgaliais keliaujame. Ir taip jaukinuosi Meksiką iki šiol. Bananų ir apelsinų giraitės, kava tiesiai iš augintojų rankų, geriausi pasaulio paplūdimiai, majų ar actekų piramidės, milžiniškos olmekų skulptūros, rūkstantys vulkanai, džiunglių restoranėliai, iš kurių sklinda aitriųjų paprikų karštis, – tampa kasdienybe. Į kai kurias vietas grįžtame ne vieną kartą – jos tokios magiškos. Pavyzdžiui, siurrealistinio parko labirintai džiunglėse, kuriuos sukūrė anglų menininkas Edward James, atvykęs čia apie 1940-uosius ir pasilikęs visam laikui „šioje romantiškoje šalyje“. Bet Meksika – tai kartu ir žemės drebėjimai, ir uraganai, ir laikraščiai, kur kriminalinės kronikos užima ne vieną puslapį, ir egzotiniai pavojingi gyvūnai, na kad ir skorpionai šmirinėjantys po draugų sodybą, kai susirenkame kepti ant žarijų tradicinių meksikietiškų kukurūzų.

Jolanta Ona Vitkutė/ J. Andrés Cedillo nuotr.
Jolanta Ona Vitkutė/ J. Andrés Cedillo nuotr.
© Asmeninio albumo nuotr.

– Koks buvo pirmasis įspūdis apie šią šalį ir kaip jis pasikeitė iki šiandien?

– Kadangi vykdama pirmą kartą apie šią šalį beveik nieko nežinojau, tai tiesiog daug stebėjausi ir daug mokiausi – kaip valgyti tortilijas, o vėliau ir kaip jas pasigaminti, kaip elgtis žemės drebėjimo metu, kaip švęsti daugybę meksikietiškų švenčių ir pan. Magiška, jausminga, jaudinanti, provokuojanti ir sukelianti tūkstančius emocijų – tokia yra Meksika – nuo pirmo įspūdžio iki šiandien.

– Parašėte knygą apie Meksiką. Papasakokite apie vietinių gyvenimo būdą. Kuo jis skiriasi nuo mūsiškio?

– Meksikiečiai yra labai mandagūs, moka parodyti savo susižavėjimą, ypatingai daug laiko skiria šeimai, dažnai vėluoja ir išties mėgaujasi meksikietiška virtuve! Jie daug gamina namuose, tačiau labai populiaru, ypač savaitgaliais, su visa šeima keliauti į restoranėlius. Net eilės nutįsta prie kavinaičių per pusryčius, kurie išties yra sotūs. Daugelis renkasi kiaušinienę. Jų yra daugybė skirtingų stilių, skęstančių padažuose. Tačiau pusryčiams siūloma ir mėsos patiekalų, ir chilaquiles (tortilijų traškučiai užpilti aštriu pomidorų padažu su sūriu), ir molletes (karšti meksikietiški sumuštiniai), ir amerikietiškų blynų... Būtinas pusryčių atributas šviežiai spaustos sultys (galima rinktis apelsinų, morkų, mandarinų ar įvairių derinių, pavyzdžiui, apelsinų, kaktusų ir špinatų ar apelsinų, guayabos ir salierų) arba lėkštutė šviežių vaisių – juk derliumi čia galima džiaugtis visus metus. Taip pat prie kavos ar arbatos dar patiekiamas krepšelis su įvairiomis šviežiai keptomis bandelėm. Meksikiečiai yra vaišingi. O švenčių ir įvairiausių karnavalų čia tiek daug, kad ant pirštų nesuskaičiuosi.

– Kaip apibūdintumėte vietinius žmones? Kokie jie?

– Mokantys džiaugtis akimirkomis. Juk kaip kartais svarbu jų nepražiopsoti, pagauti, pasidžiaugti iki soties, nes nė viena akimirka nesikartoja. Reikia pasakyti, jog meksikiečiai apskritai moka džiaugtis gyvenimu. Ir patyrusi, virš 7 balų žemės drebėjimą, labai aiškiai supratau kodėl. Kai visas namas linguoja tarsi guminės kaladėlės, vėliau pajutęs tvirtą žemę po kojomis, džiaugiesi kaip vaikas. Ir išgerti puodelį kavos net ir pritūpus ant šaligatvio plytelių tampa nenusakoma laime.

Meksikiečiai mėgsta švęsti gyvenimą. Jie moka sukurti šventę iš nieko, ir dažnai spontaniškai uždaro gatvę, išsineša staliukus ir švenčia kartu su kaimynais, pavyzdžiui, gimtadienį. Tai nėra perspėjama iš anksto, tad vairuotojai netikėtai turi keisti kryptį ir sukti į kitas gatveles.

– O kaip meksikietės moterys? Ar labai skiriasi nuo lietuvaičių?

– Negalėčiau kalbėti apie visas Meksikos moteris, nes jos yra skirtingos, kaip ir daugelyje šalių. Bet gal įdomu, kad jos ne tik mėgsta užsukti į grožio salonus, bet turi ir savų grožio paslapčių. Viena – rožių ir tekilos pilingu – pasidalinsiu, gal susigundysite išbandyti – sakoma, jog po šios procedūros visos atrodo lyg aktorės iš meksikietiškų muilo operų. Pilingui pasigaminti reikės sumaišyti ¼ puodelio rudojo cukraus , ¼ puodelio jūros druskos, 30 ml saldžiųjų migdolų aliejaus, 15 ml kokosų aliejaus, 15 ml baltos tekilos ir 5 lašų rožių eterinio aliejaus. Švelniai masažuodamos išsitepkite šiuo mišiniu veidą ir kūną ir palįskite po dušu, o likutį padėkite į šaldytuvą kitam kartui.

Jolanta Ona Vitkutė/ J. Andrés Cedillo nuotr.
Jolanta Ona Vitkutė/ J. Andrés Cedillo nuotr.
© Asmeninio albumo nuotr.

Tačiau meksikietės ne tik daug laiko skiria grožiui ir šeimai, tai – maištaujančios sielos. Viena garsiausių pasaulyje, žinoma ir Lietuvoje – menininkė Frida Kahlo. Ši, daug skausmo gyvenime patyrusi, dailininkė, yra tapusi feminizmo ir laisvės ikona Meksikoje. Taigi europiečių moterų kalbos apie lygiateisiškumą čia taip pat nėra svetimos. Moterų padėtis Meksikoje iš tiesų su jaunąja karta stipriai keičiasi. Iškovojusios 1953 m balsavimo laisvę, jos aktyviai įsitraukia į politiką, dirba įvairiose srityse (nors dar visai neseniai, mano tėvų kartos dauguma moterų buvo namų šeimininkės), yra garsios mokslininkės ir menininkės. Pavyzdžiui, Meksiko miesto merė yra mokslininkė politikė Claudia Sheinbaum Pardo, kurios seneliai emigravo iš Lietuvos. Ji 2007 m apdovanota Nobelio taikos premija, kaip Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos (IPCC) narė.

– Kokios vietinės tradicijos jus stebina labiausiai?

– Mane, ko gero, labiausiai nustebino, kaip meksikiečiai švenčia Dia de Muertos arba Mirusiųjų dieną, kuri įrašyta į UNESCO kultūrinio paveldo sąrašus. Meksikoje tai džiaugsminga šventė. Čia vieni kitiems dovanoja šokoladines kaukolytes, cukrinius vaiduoklius ar net desertinius karstelius. Mes irgi tokių dovanų gavome. Tikėdami, kad mirusieji yra gyvi, tik kitomis formomis, šią dieną meksikiečiai stato spalvingus altorėlius, organizuoja koncertus, renka gražiausią La Calavera Catrina (elegantiški moters griaučiai, Meksikos Dia de Muertos simbolis) ir ... kepa pan de muertos arba mirusiųjų bandeles. Tai minkštos saldžios sviestinės bandelės, gardintos apelsinų sultimis ir anyžių sėklomis. Dažniausia apvalutės, aplipdytos susikryžiavusių kaulų formų tešlainiais. Prisipažinsiu, laukiu šių bandelių nekantraudama. O jei tuo metu būname Lietuvoje – tai iškepu jas pati.

Iš pradžių mane stebino beveik viskas, net ir valgymo stilius, kuris išties labai skiriasi nuo mūsų virtuvės. Daugelis populiarių patiekalų skendi padažuose, kurie gaminami iš daržovių, dažniausia šviežių pomidorų ir, žinoma, aitriųjų paprikų. Mane sužavėjo žalių pomidoriukų rūšis – tomatillos, iš kurių ruošiama salsa verde. Nustebino, kad prie daugelio patiekalų patiekiamos citrinų skiltelės. Kad, pavyzdžiui, prieš valgant tradicinį vištienos ir ryžių sultinį, įsispaudžiama šviežių citrinos sulčių, tai skonį itin pagyvina.

– Ar teko paragauti ką nors išskirtinio?

– Be nenusakomos daugybės tortilijų patiekalų (takai, kesadilijos, enchiladas, enfrijoladas, huarache, tostadas, sopes, pastel azteca...), gatvės maisto ir pasaulyje pripažintų geriausių virtuvės meistrų patiekalų – Enrique Olvera su jo restoranu „Pujol“, Jorge Vallejo su restoranu „Quintonil“, Elena Reygadas su restoranu ir viena mano mėgiamiausių kepyklėlių „Rossetta“, – teko ragauti ir labiau neįprastų dalykų.

Pavyzdžiui, skrudintų žiogų – jie čia itin populiarūs, juos parduoda ir turguose, ir patiekia geriausiuose Meksikos restoranuose, skonis laviruoja tarp nelukštentų saulėgražų ir traškučių. Taip pat – skruzdžių kiaušinėlių escamoles, kurios yra paprasčiausios lervos, bet atrodo gražiai tarsi kedrinės pinijos – švelnaus sviestinio riešutų skonio, o dar jei pagardintos cinamono dūmais! Ne be reikalo, vadinamos meksikietišku delikatesu. Skanavau ir kepintų vikšrų, kuriuos susimeti į tortiliją ir valgai tarsi tai būtų baravykų kepurėlės. Prie jų itin tinka pikantiški kokteiliai su de gusano (kirminų) druska ant taurės žiedo.

Jolanta Ona Vitkutė/ J. Andrés Cedillo nuotr.
Jolanta Ona Vitkutė/ J. Andrés Cedillo nuotr.
© Asmeninio albumo nuotr.

Niekada nesitikėjau, jog pabandysiu gaminti mole – meksikietiškų padažų karalienę, apie kurią sklando legendos, kuria didžiuojasi visi meksikiečiai. Bet šiais, karantino metais, pagaminau. Nieko nėra neįmanomo – tai beje, pagrindinė ir mano knygos „Meksika, mano meile“ siunčiama žinutė – net ir sudėtingose situacijose turite tikėti, jog norai pildosi ir nebijoti pakeisti savo gyvenimo. Mole patiekalas garsėja dar nuo XVI šimtmečio. Ir beveik kiekviena šeimyna ir restoranas turi savo paslaptingą receptą. Man skaniausia yra Xico stiliaus mole, kurios ragavau šiame mažame kavos miestelyje. Ji panaši į dievų nektarą su šokoladu, prislopinančiu aitriųjų paprikų karštį ir pabrėžiančiu prieskoninių žolelių natas bei džiovintų vaisių saldumą. Tokią ir pabandžiau pagaminti. Tiesa, po kelių valandų ruošimo, jau buvau pradėjusi manyti ir velnias nešė mane į tą galerą, bet rezultatas viską atpirko. Ši mole susideda iš maratoną primenančio sudedamųjų dalių sarašo, t.y 20! Bet, sakoma, yra receptų ir iš 30-ies.

– Ko pasiilgstate iš Lietuvos?

– Lietuvą stengiamės kiek įmanoma dažniau aplankyti. Galima sakyti, jog gyvename „ant lagaminų” – tarp Meksikos ir Lietuvos. Ir dabar džiaugiuosi laiku Lietuvoje. Tačiau būdama Meksikoje, savo šeimos pasiilgstu beprotiškai, nors šiais laikais internetinės priemonės tikrai labai padeda – gali kalbėtis kiekvieną dieną, gali vienas kitą pamatyti, tačiau negali pasidalinti iškepto pyrago kąsneliu, negali vienas pas kitą pasisvečiuoti, negali apkabinti. Iš kitos pusės šie karantininiai metai neleido pasimatyti su artimaisiais net ir gyvenant toje pačioje šalyje. Tad kiekvienas susitikimas tapo neįkainuojamos vertės.

Ko dar pasiilgstu? Lietuviško lietaus, nes Meksikoje nuo lapkričio iki gegužės yra ne lietaus sezonas. Varškės patiekalų, nes Meksikoje tokių nėra.

Ta vidinė nostalgija ištrina visas buitines smulkmenas, išgrynina svarbiausias detales ir leidžia pamatyti savo šalį iš kito pasaulio pusės.

– Ką dabar veikiate Meksikoje?

– Rašau straipsnius, poeziją, kelionių įspūdžius, pasakas vaikams... Per šį Meksikos laikotarpį išleistos trys mano knygos – viena vaikams „Murmisiukai geria arbatą penktadieniais“, kita – kelionių dienoraščiai „Meksika, mano meile“, ir neseniai pasirodė – poezijos „Kelionių nuojauta“. Pastarosios dvi iliustruotos mano vyro Andrés nuotraukomis. Man atrodo, jog būtent šios iliustracijos geriausia atspindi poezijos kelionių nuotaiką. Kartais net tiesiogiai iliustruoja vaizdus, apie kuriuos yra kalbama eilėraščių eilutėse. Tačiau vaizdo ir žodžio harmonija suskambėjo prisilietus meninei dizainerei Giedrei Beckker, kuri sukūrė knygos dizainą ir patį stilių. Žodžiai ir vaizdai panyra į lietaus, ilgesio, kavos atspaudų, keliaujančių paukščių simbolius, apsupa melancholiška ir gėlėta nuotaika, sustiprina kelionių nuojautą. Beje, keli šios knygelės eilėraščiai virto dainomis. Kaunietė, dainuojamosios poezijos autorė Ilona Papečkytė sukūrė muziką ir pristatė keliuose renginiuose – internetu ir gyvai. Ji nuostabiai dainuoja!

Jolanta Ona Vitkutė/ J. Andrés Cedillo nuotr.
Jolanta Ona Vitkutė/ J. Andrés Cedillo nuotr.
© Asmeninio albumo nuotr.

Kai kurie eilėraščiai, netikėtai tapo itin aktualūs. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Pasėdėkim“ kalbu apie emigrantus, nesvarbu kokioje šaly jie bebūtų. Jame panaudota ne tik mano patirtis, bet ir daugelio kitų – pažįstamų ir nepažįstamų. Tai pamąstymas apie žmones, kurie yra nepanašūs į mus, apie tai, kaip svarbu suprasti kitą žmogų ir pačiam būti suprastam.

O dabar ir vėl grįžau prie istorijų vaikams, rašau murmisiukų, kurie gyvena Lietuvoje, pasakų tęsinį. Dėl to esu labai dėkinga Lietuvos kultūros tarybai už šiais metais skirtą individualią meno kūrėjo stipendiją.

– Ką patartumėte lietuviams aplankyti šioje šalyje?

– Čia pirmą kartą pamačiau, kaip auginama kava ir vanilė. Čia yra gražiausi pasaulyje paplūdimiai, actekų ir majų piramidės, įspūdingi muziejai Meksiko mieste, patarčiau taip pat išgerti puodelį kavos Coatepec miestelyje ir apsilankyti vanilės ekologiniame ūkyje šalia Papantla miestuko.
Ir nors knyga „Meksika, mano meile“ buvo rašyta labiau norint įkvėpti tuos, kurie šiuo metu jaučiasi pasimetę ar vieniši, joje taip pat gausu patarimų.

– Ar išties ten taip pavojinga, kaip daug kur piešiama? Gal teko patirti kažkokių pavojingų situacijų?

– Tai nėra taip pavojinga, kaip žmonės įsivaizduoja, bet nėra ir taip saugu, kaip mes įpratę Lietuvoje. Bet „saugumas visuomet tėra iliuzija“ – kaip mėgo sakyti viena mano mėgiamiausių menininkių siurrealistė Leonora Carrington, didžiąją savo gyvenimo dalį praleidusi Meksikoje.

– Kokie dar stereotipai apie Meksiką jums kelia šypseną?

– Kad visi meksikiečiai apsirengę spalvingai, su sobrerais, nuo ryto iki vakaro dainuoja serenadas ir leidžia siestos popiečius tingiai atsirėmę į kaktusus.

– Ką meksikiečiai žino apie Lietuvą?

– Netikėta, bet daugelis meksikiečių žino, kad Lietuva yra laisva Pabaltijo šalis, išsivadavusi iš sovietų režimo. Jie sako, jog apie tai mokėsi mokykloje. O aš naudojuosi proga papasakoti jiems daugiau apie mūsų gamtos grožį, ramybę, ežerų gausą, sniego privalumus, taip pat apie lietuvių kalbą – vieną seniausių pasaulyje – ir literatūrą. Beje, į ispanų kalbą yra išverstos net dvi lietuvių poezijos antologijos, pristatyti mūsų poetai nuo XX a iki šių laikų. Literatūros kritikė, vertėja ir poetė Dovilė Kuzminskaitė atvyko į Meksiką pristatyti neseniai pasirodžiuios knygos „Versos en blanco. Poesía lituana contemporanea“ ir sulaukė didelio kultūros žurnalistų susidomėjimo.

Įdomiausia, kad beveik tuo pat metu pasirodė ir „Sinfonía de primavera. Antología de poesía lituana del siglo XX.“, prie kurios daug prisidėjo vertėja docentė dr. Carmen Caro Dugo, dėstanti Vilniaus universitete ir garsinanti Lietuvą visame pasaulyje. Savo gerbėjų čia turi ir lietuvių dailininkas, knygų vaikams iliustruotojas bei rašytojas Kęstutis Kasparavičius. Jo knygos išverstos į ispanų kalbą ir meksikiečių vaikai jomis labai džiaugiasi.

Tarp Meksikos ir Lietuvos keliauja ir mano eilėraščiai. Kelionės visada suteikia daugiau įspūdžių, daugiau patirčių, neleidžia patogiai įsitaisyti kasdieninėje rutinoje. Juk visi dabar išsiilgę kelionių, ar ne?


www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(50 žmonių įvertino)
4.5200

Išgirdę itin retą dukrytės diagnozę, tėvai nenuleido rankų: medikai sakė ruoštis blogiausiam, bet įvyko stebuklas (33)

Alisos tėvai ir artimieji su ašaromis akyse prisimena tas nemigo naktis, kai vos kelių mėnesių...

Jovita atrado nišą, kuri Lietuvoje – dar tuščia: Didžiojoje Britanijoje ši paslauga yra labai populiari (91)

Jovita Mikštė yra profesionali namų organizatorė. Mažai ką sako? Iš tiesų, Lietuvoje ši...

Kaip atrasti balansą tarp motinystės ir naujo karjeros iššūkio? (19)

Vos kiek daugiau nei metams praėjus nuo dukrelės gimimo žurnalistės Julijos Vercinskės (34)...

Lietuvė Šveicarijoje įkūrė savo kompaniją, bet tai ne didžiausias iššūkis gyvenime: patyrė tai, apie ką kiti tik pasvajoja (62)

Šveicarija yra viena patraukliausių šalių Europoje, tačiau čia susikurti savo svajonių...

Top naujienos

Matulas ragina kaukėmis neapsiriboti: siūlytų dar bent kelias karantino priemones (230)

Premjerei Ingridai Šimonytei pranešus apie tai, kad gali būti vėl įvedamas karantinas , numatant...

Įkvėpimo dėl nelegalių migrantų rado Danijoje: siūlo jiems kurti gyvenvietes už ES ribų

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narė Dovilė Šakalienė siūlo svarstyti galimybę...

Vilniuje prie namų užpulti gėjai nesijaučia saugūs: niekada nežinai, kas tavęs laukia (622)

Prie nuomojamo buto sostinės centre užpulti netradicinės seksualinės orientacijos vaikinai teigia,...

Nepriklausomų tiekėjų pasiūlymai parodė, kiek brangsta elektra: kaina gali būti ir dviguba (353)

150 kilovatvalandžių, dvi laiko zonos po lygiai – dabar mokėti tektų 21,23 euro, o nepriklausomi...

Turkija po „rinkimų“ supykdė Rusiją (114)

Turkijos atsisakymas pripažinti Rusijos parlamento rinkimų rezultatus Kryme sukėlė Maskvos pyktį.

Vokietija šokiruota: degalinėje nužudytas kaukę prašęs užsidėti kasininkas papildyta (299)

Vokietija antradienį reiškia šoką ir pasipiktinimą dėl incidento, kai vienoje degalinėje...

Per savaitę COVID-19 protrūkių išaugo daugiau nei pusantro karto: mato tik vieną kelią to išvengti (179)

Epidemiologinė situacija šalyje ir toliau išlieka sudėtinga, rodo Nacionalinio visuomenės...

Mįslė Kroatijos pareigūnams: itin atokioje vietovėje rasta moteris nepamena net savo vardo (20)

Vienoje Kroatijos saloje rasta sužeista moteris, kuri puikiai kalba angliškai, tačiau apie save...

Goda Alijeva atsakė į gandus, esą buvęs Mios vyras padovanojo jai slaptos pasiturinčios mylimosios automobilį (19)

Antradienį žiniasklaidai buvo išplatintas pranešimas spaudai, kuriame pasakojame apie nuo buvusio...

Viktorija Dačinskaitė | D+

Draustinyje išvydo nevaržomai klestint itin nuodingą augalą: pavojus žmogui – neįtikėtinas Gali sukelti 3 laipsnio nudegimą (1)

Nors Sosnovskio barštis naikinamas ne vieną dešimtmetį, o pernai kovai su juo skirta pusė...