Programavimo kalba – tai būdas, kaip programuotojas kompiuteriui padiktuoja tam tikras komandas, apibrėždamas būsimos programos veikimą. Programavimo kalbų yra ne tiek jau mažai, nors, žinoma, kai kurios yra naudojamos žymiai dažniau nei kitos. Pats žodis „kalba“ čia vartojamas dėl to, kad programavimo kalbos yra būtent tai – savo sintaksines bei semantines taisykles turinčios dirbtinės kalbos, skirtos programoms užrašyti. Tačiau daug ką vis tiek nustebins faktas, kad programuojant suaktyvėja už kalbą atsakingi smegenų centrai.
Programavimas daugeliui asocijuojasi su tiksliaisiais mokslais. Tačiau dar XX amžiaus pabaigoje Nyderlandų kompiuterių mokslininkas Edsgeras W. Dijkstra teigė, kad jam atrodo, jog programavimas yra labiau susijęs su lingvistika, o ne matematika. Dabar vokiečių mokslininkai pakvietė kelis programuotojus dalyvauti įdomiame eksperimente.
Tyrimo dalyviai gulėsi į magnetinio rezonanso tomografą. Mokslininkai jiems davė paskaityti šiek tiek programavimo kodo. Tyrimo dalyviai turėjo skaityti tą tekstą ir bandyti suvokti, kokia programa ten užrašyta. Vėliau buvo atliktas dar vienas bandymas – tyrimo dalyviai vėl gulėsi į tomografą, bet tuomet jiems reikėjo ne šiaip skaityti programos tekstą, bet ir ieškoti jame klaidų.
Mokslininkai pastebėjo, kad šių eksperimentų metų suaktyvėjo ne su tiksliaisiais mokslais ir logika siejami smegenų centrai, o už kalbą atsakingi smegenų regionai. Kitaip tariant, tyrimo dalyviai tas užduotis matė kaip teksto suvokimą, o ne matematines lygtis.
Tai yra labai įdomūs rezultatai. Mokslininkai teigia, kad jie ateityje padės kurti naujas programavimo kalbas. Šis tyrimas taip pat gali padėti atsakyti į klausimą, kuo sudėtingos programavimo kalbos skiriasi nuo paprastų. Be to, tai yra įrodymas, kad programavimas yra prieinamas kone kiekvienam. Jei galite bendrauti su žmonėmis ir duoti jiems komandas, tai galite išmokti susikalbėti ir su kompiuteriu.
