Mokslininkai teigia, kad tai – svarbus apsisaugojimo mechanizmas.

Žmonės yra socialūs gyvūnai, kurie visada gyveno nedidelėse grupėse. Taigi, ir valgydavo kartu. Dažniausiai vėmimą sukelia apsinuodijimas maistu. Kai žmogus pamato, kad kitas subloguoja, jį taip pat iš karto supykina dėl to, kad žmonės anksčiau dalijosi maistu. Kito žmogaus atsikratymas skrandžio turiniu mus perspėja, kad mūsų organizmas taip pat gali būti užterštas. Tačiau yra ir kitų priežasčių.

Mokslininkai jau prieš kurį laiką pastebėjo, kad žmonės turi vadinamuosius „veidrodinius neuronus“, kurie mus ragina atkartoti kitų žmonių nuotaiką ir veiksmus. Tai vyksta ir žiovaujant ar verkiant. Šie neuronai ir pats mechanizmas yra labai svarbus žmonių bendravime ir leidžia įsijausti į kito žmogaus padėtį.

Tačiau juk supykina ne tik pamačius, kad kažkas kitas subloguoja, bet ir kitus nemalonius vaizdus. Tai – kitas savisaugos mechanizmas. Įsivaizduokite, kad pirmykštis žmogus maudėsi purve, valgė sugedusį maistą ir darė kitus šiais laikais nesuvokiamus dalykus. Po to jis sirgdavo, o jau kitą dieną negalėjo žiūrėti į šiuos dalykus – jie jam kėlė šleikštulį.

Taip mūsų kūnas perspėja nesiartinti prie kai kurių dalykų. Taip jau yra, kad daugelis pavojų yra susiję su šlykščių dalykų valgymu, todėl vien juos pamačius supykina. Šis mechanizmas, beje, gali pergudrauti ir pats save.

Įsivaizduokite, kad pusryčiams suvalgėte porą kiaušinių, o per pietus – iš parduotuvės pirktą sumuštinį. Po valandos jus pradeda pykinti, pradedate vemti. Vėliau jus pykina net mintis apie sumuštinius, nors tikrasis kaltininkas galėjo būti per pusryčius suvalgyti kiaušiniai.

Galiausiai, verta pasakyti, kad šlykštūs vaizdai mus skatina veikti. Dažniausiai tas veikimas yra susijęs su pasišalinimu iš tos vietos, tačiau gali būti ir kitoks. Arizonos valstijos universitete atliktas tyrimas parodė, kad reklamos su šlykščiais vaizdais yra kur kas veiksmingesnės.