Tikėjimas, kad Žemė yra apvali, pasak šios bendruomenės atstovų, yra pats didžiausias pasaulyje sąmokslas. O sparčiai plintant visuomenės švietimui ir informacijos prieinamumui bendruomenė, kaip bebūtų keista, ne tik nenyksta, bet ir plečiasi – nuo 2009 metų prie bendruomenės prisijungė 200 naujų narių, iš kurių dauguma yra amerikiečiai ir britai. Sprendžiant iš pastangų plėtoti savo idėjas, aršios savų pozicijų gynybos žiniasklaidoje ir „Twitter“ mikrotinklaraštyje, panašu, kad šie žmonės iš tiesų tiki, kad Žemė yra plokščia, rašo lifeslittlemysteries.com.
Bet ar XXI amžiuje toks netikėjimas gali būti rimtas? O jei taip – ar tai psichologiškai įmanoma?
Visų pirma, trumpai papasakosime, kaip šios bendruomenės narių manymu atrodo Žemė. Atmesdami begalę tvirtų įrodymų, kad Žemė yra apvali, jie nesunkiai priima visus pasiūlymus, kuriuos labiau išsilavinę žmonės pavadintų tiesiog mulkiškai juokingais. Vyraujanti „plokščiažemininkų“ teorija byloja, kad Žemė – tai diskas, kurio centre yra Arkties vandenynas, o pakraštyje yra 50 metrų aukščio ledo siena, kurią pasiektume žygiuodami per Antarktidą. O NASA darbuotojai, šios teorijos gynėjų tvirtinimu, saugo, kad prie šios sienos nepriartėtų ir jos nebandytų perlipti paprasti žmonės. Žemės dienos ir nakties ciklą jie aiškina teiginiu, kad Saulė ir Mėnulis yra 51 kilometro skersmens rutuliai, besisukantys maždaug 5000 kilometrų atstumu nuo Žemės. Tuo tarpu žvaigždės yra mažučiai rutuliukai, judantys vienoje plokštumoje nežymiai didesniame nei 5000 km aukštyje. Šie dangaus šviesuliai tarsi kryptiniai šviestuvai skirtingu paros metu apšviečia skirtingas Žemės disko dalis. Ir, pasak „plokščiažemininkų“, dar turėtų egzistuoti „antimėnulis“, kuris per užtemimus užstoja Mėnulį.
Žemės plokštumo idėjos šalininkai tvirtina, kad gravitacija tėra iliuzija. Objektai krisdami žemyn negreitėja – tai Žemės diskas kyla aukštyn 9,8 km/s2 pagreičiu, genama paslaptingos jėgos, kurią jie vadina tamsiąja energija. Kol kas teorijos šalininkai nesutaria, ar A. Einsteino reliatyvumo teorija leidžia Žemei į viršų greitėti neribotai ir kada nors nekertant šviesos greičio ribos (tik štai kas keista – šios bendruomenės keistame matmenyje reliatyvumo teorija taip pat galioja).
„Plokščiažemininkams“ nežinoma, kas yra po Žemės disku, tačiau dauguma jų tiki, kad po juo yra „uolos“.
Ir vienas iš pagrindinių dramblių, ant kurių laikosi šios bendruomenės tikėjimas – tai konspiracijos teorija. Jie tiki, kad Žemės rutulio, nufotografuoto iš palydovų, nuotraukos iš tiesų yra sukurtos grafinio redagavimo programomis. GPS įrenginiai yra specialiai padarytu taip, kad pilotams atrodytų, jog jie skrenda tiesiomis linijomis aplink rutulį, nors iš tiesų jie skraido lankais virš disko. Pasaulio vyriausybių motyvas slėpti tikrąją Žemės formą nėra žinomas, bet bendruomenės nariai tiki, kad jis tikriausiai turi finansinio pagrindo. „Trumpai tariant, logiška būtų manyti, jog suklastoti kosminių skrydžių programą būtų kur kas pigiau nei įvykdyti realią programą, taigi, šio sąmokslo vykdytojai pelnosi iš finansų, kuriuos NASA ir kitos kosmoso agentūros gauna iš atitinkamų vyriausybių“, - rašoma „plokščiažemininkų“ svetainėje.
Tai – ne pokštas
Teorija kildinama iš mąstymo režimo, vadinamo „Zetetiniu metodu“ - mokslinio metodo alternatyva, XIX a. išvystyta „plokščiažemininko“, teigusio, kad svarbiausia – sensoriniai stebėjimai, tai, ką galime tiesiogiai pajusti savo juslėmis. „Plačiai vertinant, šis metodas labai daug dėmesio skiria empirizmo ir racionalizmo suderinimui ir logiškų išvadų priėmimui pagal empirinius duomenis“, - sakė „Plokščios Žemės bendruomenės“ viceprezidentas Michaelas Wilmore'as. Zetetinėje astronomijoje Žemės plokštumos suvokimas verčia teigti, kad iš tiesų ji ir turi būti plokščia. Antimėnulis, NASA sąmokslas ir visos kitos idėjos – tiesiog detalės, padedančios paaiškinti, kaip turėtų atrodyti plokščioji Žemė.
Dėl šių detalių plokščios Žemės teorija atrodo tokia sudėtingai absurdiška, kad galima būtų pamanyti, jog tai – didžiulis pokštas, bet šios daugumos suvokimu klaidingos teorijos šalininkai iš tiesų mano, jog toks astronomijos modelis yra labiau įtikinamas už tą, kurį galima rasti vadovėliuose. Kitaip tariant, jie taip galvoja visiškai rimtai.
„Tikėjimo ir nuoširdumo klausimas kyla labai dažnai. Spėčiau, kad bent kažkuri mūsų bendruomenės dalis „Plokščiosios Žemės bendruomenę“ ir jos vyraujančias teorijas kaip epistemologinį pratimą – galbūt kaip kritiką moksliniam metodui, o galbūt kaip „solipsizmą pradedantiesiems“. Tikriausiai esama ir tokių, kurie mano, kad būtų visai linksma ant savo sienos pasikabinti sertifikatą, jog žmogus priklauso tokiai bendruomenei. Bet daugelį bendruomenės narių pažįstu asmeniškai ir esu visiškai tikras jų įsitikinimais“, - sakė M. Wilmore'as.
Pats M. Wilmore'as save vadina tikrai tikinčiuoju. „Mano įsitikinimai – filosofinės introspekcijos ir nemažo duomenų rinkinio, kurį pats asmeniškai peržvelgiau bei vis dar kompiliuoju, rezultatas“.
Keista, bet M. Wilmore'as ir bendruomenės prezidentas – 35 metų Londono gyventojas Danielis Shentonas – mano, jog įrodymai, jog pasaulinis atšilimas yra žmogaus rankų darbas, yra įtikinami, nors daugelį tokių įrodymų surinko būtent NASA ir šios agentūros palydovai – pasaulinio sąmokslo organizatoriai. Be to, jie pritaria evoliucijos teorijai ir daugumai kitų mokslinių tyrimų rezultatų.
Sąmokslo teorijos psichologija
Kad ir kokia daugumai gali pasirodyti šios bendruomenės narių tikėjimo sistema, ekspertų ji nestebina. Kento universiteto (Jungtinė Karalystė) psichologė Karen Douglas, tirianti sąmokslo teorijų psichologiją, tvirtina, kad „plokščiažemininkų“ tikėjimas dera su kitų jos tirtų sąmokslo teorijų kūrėjų mąstysena.
„Man atrodo, kad šie žmonės paprastai tiki, jog Žemė yra plokščia. Nematau požymių, kad jie šią idėją skleistų dėl kokios nors kitos priežasties“, - sakė psichologė.
Jos teigimu, visoms sąmokslo teorijoms būdingas vienas bendras bruožas: visos jos pateikia kokio nors svarbaus klausimo ar įvykio alternatyvią istoriją ir pasiūlo (paprastai) painų paaiškinimą, kodėl kas nors galėtų norėti nuslėpti „tikrąją“ tiesą. „Vienas iš esminių sąmokslo teorijų kūrimo patrauklumą didinančių veiksnių – rimtų įvykių aiškinimas nesigilinant į smulkmenas. Didelė aiškinimo galia yra ta, jog jie yra migloti“, - aiškino K. Douglas.
O tai, kaip užtikrintai sąmokslo teorijų kūrėjai ir šalininkai savo pasakojimus gina, tiems pasakojimams suteikia dar daugiau patrauklumo. Juk „plokščiažemininkai“ teiginiu, jog Žemė yra plokščia, tiki labiau, nei dauguma paprastų žmonių tiki, jog Žemė yra apvali (tikriausiai dėl to, jog dauguma mūsų tiesiog nemato tikslo ką nors įrodinėti). „Jei susiduriame su mažumos požiūriu, kuris pateikiamas protingai, iš pirmo žvilgsnio informuotai, o proponentai nenutolsta nuo savo pozicijos ir laikosi jos tvirtai įsikibę, jie gali būti labai įtakingi. Vadiname tai mažumos įtaka“, - sako psichologė.
Neseniai atlikto tyrimo metu Čikagos universiteto (JAV) politikos mokslininkai Ericas Oliveris ir Tomas Woodas nustatė, kad apie pusė amerikiečių tiki bent viena sąmokslo teorija – nuo tvirtinimų, kad rugsėjo 11 tragedija buvo vidinis sabotažas iki J. F. Kennedy nužudymo sąmokslo. „Daugelis žmonių noriai tiki daugeliu idėjų, kurios tiesiogiai prieštarauja dominuojančiai kultūrinei versijai“, - tvirtino E. Oliveris. Jo teigimu, tikėjimas sąmokslais kyla iš žmonių polinkio už bet kokių pokyčių matyti kryptingai veikiančias jėgas – tai vadinama stebukliniu tikėjimu.
Tačiau „plokščiažemininkai“ nelabai leidžiasi taip įrėminami į įprastinių sąmokslo teorijų šalininkų rėmus. Dauguma sąmokslo teorijų šalininkų tiki keliomis marginalinėmis teorijomis – net jei jos viena kitai prieštarauja. Tuo tarpu „plokščiažemininkai“ išskirtinės pozicijos laikosi tik Žemės formos atžvilgiu. „Jei jie būtų kaip ir kiti sąmokslo teoretikai, jie turėtų būti linkę ir į kitas stebulinio tikėjimo apraiškas – NSO, ekstrasensoriką, vaiduoklius, velnią ar kitas nematomas, bet kryptingai veikiančias jėgas. Nepanašu, kad jie turėtų tokių polinių, todėl jie labai išsiskiria iš mūsų tyrime dalyvavusių amerikiečių, tikinčių sąmokslo teorijomis“, - tvirtino E. Oliveris.
