Spalio 25-ąją pasidalintame kadre matomas darinys Jupiterio atmosferoje, kuris dėl pareidolijos efekto primena žmogaus akis, nosį ir lūpas.
Vaizas, kaip rašo space.com, įamžintas iš maždaug 7 700 km aukščio ir užfikstuotas toje vietoje, kur Jupiterio paviršiuje susiduria dienos ir nakties laikas.
Beje, NASA šį „žmogaus veido“ darinį palygino su kubistiniu portretu, taip pagerbdama ispanų dailininką Pablo Picasso.
„Spalio 25-ąją – Pablo Picasso 142-ojo gimtadienio proga – pristatome jums nuotrauką“, – sakoma NASA pranešime platformoje „X“.
„Audringi Jupiterio debesys tarsi suformuoja raukšlėtą žmogaus veidą. Pusė vaizdo yra tamsoje, naktinėje planetos pusėje, tad veidas atrodo tarsi žvelgiantis iš už durų“, – teigiama NASA „Instagram“ tinkle pasidalytos nuotraukos aprašyme.
Zondo „Juno“ užfiksuotame debesų sūkuryje galima įžvelgti dvi akis, kreivą nosį, susiraukšlėjusias lūpas – tarsi Juperiteris būtų pasipuošęs „baisia“ kauke Helovino šventei.
Įvairių formų sūkuriniai debesys Jupiteryje dažnai matomi dėl audringos šios planetos atmosferos.
Kodėl mes matome „veidus“?
Iš Jupiterio debesų susiformavusi veido iliuzija – tai pareidolijos efektas, kai atsitiktinai susiformavę raštai ar reljefai mums primena veidus ar kitus „žemiškus“ objektus.
Įvairiuose daiktuose ar objektuose įžiūrėti žmogiškus bruožus – tai pareidolija. Iš graikų kalbos kilęs terminas (para – „klaidingas“ + eidos – „atvaizdas“) – tai sensorinis psichologinis reiškinys, kai atsitiktinai susiformavęs vaizdas suprantamas kaip konkretaus žinomas objektas. Tipiškas pavyzdys – debesys, kuriuose galima įžiūrėti įvairių figūrų, primenančių veidus, gyvūnus ir t.t.
Pareidolijos efektas dažnai minimas marsaeigių „Perseverance“ ir „Curiosity“ užfiksuotuose kadruose. Šie marsaeigiai, fiksuojantys Raudonosios planetos paviršių, jau ne kartą yra užfiksavę žemiškus objektus primenančių uolienų – „kačių“, „gyvačių“, „augalų“, „veidų“, „durų“, „kirmėlių“ ir kt.
