2007 m. M. D. Andersono vėžio centre Hiustone M. Alonso atsitiktinai susipažino su paauglio, kuriam buvo diagnozuota meduloblastoma – nepagydomas smegenų navikas, dažniausiai pasitaikantis vaikams, – šeima. Šis susitikimas paskatino ją rinktis profesijos sritį, kurioje retai pasitaiko džiuginančių sėkmės istorijų, bet kuriai būdingas didelis pažangos potencialas.
Karjerą nulėmęs momentas
„Pokalbiai su šia šeima ir jai iškilusių sunkumų suvokimas bei veiksmingų gydymo būdų nebuvimas paskatino mane nuspręsti, kad vaikų smegenų navikų tyrimai yra sritis, kuria noriu užsiimti“, – sako M. Alonso.
Grįžusi į Ispaniją ir 2010 m. įkūrusi savo laboratoriją, ji pradėjo tirti vėžio gydymo būdus naujoje srityje, pavadintoje onkolitine viroterapija. Šioje srityje – ne specialistams gal tai skamba paradoksaliai – tiriamos galimybės vėžiui gydyti naudoti virusus.
Šiuo metu M. Alonso yra Navaros universiteto Medicininės onkologijos katedros (Ispanija) dėstytoja ir vadovauja ES lėšomis finansuojamam mokslinių tyrimų projektui, kurį vykdant siekiama padaryti pažangą smegenų navikų viroterapijos srityje.
Projektas, pavadintas ViroPedTher, buvo pradėtas vykdyti 2019 m. kovą ir bus įgyvendinamas iki 2024 m. rugpjūčio.
Dešimtmečiais mokslininkai siekė pagerinti žmonių, kuriems diagnozuotas smegenų vėžys, gydymo galimybes. Dauguma – 97 proc. – pacientų nustačius diagnozę miršta per penkerius metus.
Remiantis Europos vėžio informacijos sistemos duomenimis, ES kasmet iš 100 000 žmonių maždaug 11 vyrų ir 8 moterims išsivysto smegenų navikai. Kasmet nuo šio vėžio miršta daugiau nei 50 000 europiečių ir 250 000 žmonių visame pasaulyje.
Imuninės sistemos palaikymas
Iš viso yra daugiau nei 100 smegenų auglių tipų, kai kurie jų yra agresyvesni už kitus, o išgyvenamumas paprastai yra žemas.
Įgyvendinant „ViroPedTher“ projektą daugiausia dėmesio skiriama dviem palyginti retiems tipams: gliomoms ir teratoidiniams / rabdoidiniams navikams.
Abiejų šių tipų navikai vystosi giliai smegenyse ir diagnozuojami jaunesniems nei trejų metų amžiaus vaikams. Daugelio šių navikų neįmanoma pašalinti chirurginiu būdu dėl jų vietos smegenyse.
„Kai kuriais atvejais gali būti taikoma spindulinė terapija ir gydymas įvairių vaistų deriniais, – sako M. Alonso. – Tačiau išgyvenamumas yra labai mažas, o ilgiau gyvenančių pacientų gyvenimo kokybė paprastai tampa labai prasta dėl gydymo šalutinio poveikio.“
Jos tiriamas metodas – pasitelkti virusus kaip natūralų sąjungininką, padedantį skatinti žmogaus organizmo imuninį atsaką, kad būtų atakuotos ir sunaikintos vėžinės ląstelės.
Ji kuria modifikuotus virusus, kurių paskirtis – aktyvinti tam tikrus genetinius procesus, dėl kurių imuninės ląstelės agresyviau atakuoja naviko ląsteles.
Tyrimai su vaikais
Mokslininkams jau seniai žinoma, kad virusinės infekcijos kai kuriais atvejais gali sustiprinti imuninę sistemą ir padėti vėžiu sergančių pacientų organizmams kovoti su navikais.
Tačiau labiausiai paplitę virusai taip pat gali susilpninti pažeidžiamus pacientus ir paspartinti jų mirtį.
M. Alonso ir jos komanda bando sukurti virusus, kurie galėtų būti naudingi ir nekeltų pavojaus.
Klinikinio tyrimo metu mokslininkai sušvirkštė modifikuoto adenoviruso – vieno iš daugelio virusų, sukeliančių peršalimą, – į 12 maždaug trejų metų pacientų smegenų navikus.
Adenovirusas buvo genetiškai modifikuotas, kad sustiprėtų imuninis atsakas į vėžines ląsteles. Pasak M. Alonso, vaikai gyveno vidutiniškai šešiais mėnesius ilgiau, t. y. išgyveno dar beveik 18 mėnesių, palyginti su įprastu 12 mėnesių laikotarpiu be šio gydymo.
„Mes nenustatėme jokio reikšmingo neigiamo poveikio, todėl manome, kad einame teisingu keliu ieškodami gydymo, kuris galėtų tapti proveržiu“, – pabrėžė ji.
M. Alonso ir jos komanda tobulina virusą, kad padidėtų jo gebėjimas sustiprinti imuninę sistemą, kovojančią su navikais. Mokslininkai tikisi, kad jau 2024 m. viduryje galės atlikti didesnio masto klinikinius tyrimus.
Švytinčiosios smegenys
Virusai nėra vieninteliai galimi sąjungininkai, kurios būtų galima pasitelkti kovai su smegenų navikais. Toks sąjungininkas yra ir šviesa.
Tai buvo pagrindinė atskiro ES lėšomis finansuojamo mokslinių tyrimų projekto, kuriam vadovavo dr. Theodossis Theodossiou, Oslo universitetinės ligoninės Vėžio tyrimų instituto (Norvegija) vyresnysis mokslo darbuotojas, tema.
Projektas, pavadintas Lumiblast, buvo vykdomas daugiau nei šešerius metus iki 2023 m. sausio pabaigos ir sužadino vilčių, kad bus pasiektas lūžis. Be Norvegijos mokslininkų, jame dalyvavo Graikijos, Ispanijos ir Jungtinės Karalystės mokslininkai.
Komanda tyrė fotosensibilizatorių, tokių kaip žmogaus ląstelėse natūraliai gaminamas protoporfirinas IX, gebėjimą naikinti smegenų navikus iš vidaus ir išvengti operacijos.
Tyrėjai daugiausia dėmesio skyrė glioblastomai, kuri sudaro 35–40 proc. visų piktybinių smegenų navikų atvejų.
Protoporfirinas IX daugiausia kaupiasi glioblastomos ląstelėse. Šiuo metu neurochirurgai naudoja jo savybę švytėti apšvietus šviesa, kad nustatytų navikų išplitimo ribas chirurginės operacijos metu.
Pasak T. Theodossiou, veikiamas šviesos, protoporfirinas IX generuoja šalutinius deguonies produktus, vadinamus reaktyviosiomis deguonies formomis, kurie naikina vėžines ląsteles.
Šios molekulės teoriškai galėtų sunaikinti naviką iš vidaus su sąlyga, kad kokiu nors būdu patektų pakankamai šviesos.
„Problema ta, kad šviesa sunkiai prasiskverbia pro audinį, – sako T. Theodossiou. – Veikiausiai ji galės prasiskverbti tik keletą milimetrų.“
Todėl net ir tada, kai atliekama chirurginė operacija atveriant kaukolę ir šviesa gali prasiskverbti, neįmanoma apšviesti visų naviko dalių.
Natūrali chemija
Taigi, siekdami to paties tikslo, „Lumiblast“ mokslininkai pasirinko kitą kelią: jie ėmė ieškoti junginių, galinčių sukelti cheminę reakciją, dėl kurios jie pradėtų švytėti, ir taip aktyvuoti protoporfiriną IX be tiesioginio išorinės šviesos poveikio.
Šis procesas, vadinamas chemiliuminescencija, yra tas pats reiškinys, dėl kurio šviečia ugniagesių apranga, taip pat pramonės gaminiai, tokie kaip švytinčios lazdelės, vakarėlių dekoracijos, aitvarai ir avariniai žibintai.
Anot T. Theodossiou, junginiai gali būti švirkščiami į paciento kraują arba lašinami per lašelinę.
Jo komanda išbandė keletą junginių, kurie gali būti naudingi. Kai kurie iš jų, vykstant chemiliuminescencinėms reakcijoms, padėjo sunaikinti kultivuotas glioblastomos ląsteles laboratorijoje, taip pat po pelių oda implantuotų mažų navikų ląsteles.
Moksliniai tyrimai buvo tęsiami ir pasibaigus projektui; mokslininkai planuoja jau 2024 m. išbandyti šį metodą gydydami gyvūnų smegenų navikus.
T. Theodossiou mano, kad pirmieji tyrimai su žmonėmis galėtų būti pradėti po dvejų ar trejų metų, jei tik bus skirtas reikiamas finansavimas.
„Esame nusiteikę labai optimistiškai ir manome, kad gydymas šiuo metodu galėtų būti veiksmingas, – tvirtina jis. – Po kito bandymų su gyvūnais etapo žinosime daugiau“.
Kova su vėžiu
Europoje diagnozuojamas ketvirtadalis visų pasaulyje nustatomų vėžio atvejų, nors joje gyvena tik 10 proc. pasaulio gyventojų. 2020 m. ES vėžys buvo diagnozuotas 2,7 mln. žmonių, o dar 1,3 mln. žmonių mirė nuo šios ligos.
ES kovos su vėžiu misijos tikslas – iki 2030 m. pagerinti daugiau kaip 3 mln. žmonių gyvenimą įgyvendinant įvairias priemones, įskaitant gydomąsias. Misijai skiriama didžiausia ES investicijų į vėžio mokslinius tyrimus ir inovacijas dalis, taigi siekiama gilinti supratimą apie ligą, daugiausia dėmesio skirti prevencijai bei ankstyvajai diagnostikai ir pagerinti pacientų gyvenimo kokybę gydymo metu ir po jo.
Kart su misija Europos kovos su vėžiu planas apima visus su liga susijusius veiksmus – nuo prevencijos iki gyvenimo kokybės gerinimo. Tai leis sudaryti sąlygas dalytis patirtimi ir ištekliais visoje ES, nes mokslininkai galės keistis tyrimų duomenimis, o sveikatos priežiūros darbuotojai bei ligoninės – naudotis bendrais duomenų šaltiniais.
Šis straipsnis pirmą kartą buvo publikuotas ES mokslinių tyrimų ir inovacijų žurnale „Horizon“.
