Šiuolaikiniams mokslininkams aukso spalvos skystis yra tarsi skystas auksas. Bet peržvelgus mokslo istoriją galima pamatyti, kad jau nuo seniausių laikų šlapimas buvo mokslo ir pramonės pažangos variklis. Pavyzdžiui, antikinėje Romoje buvo pardavinėjamas iš viešųjų tualetų surinktas šlapimas, o šlapimo pardavėjai turėjo mokėti valstybei mokesčius. Tai kuo gi toks vertingas buvo šlapimas praeityje? Štai keletas pavyzdžiu:
Šlapimu suvilgyta oda suminkštėja. Kol nebuvo galimybės sintetinti tam tikrus junginius chemijos laboratorijose, pigiausias, lengviausiai prieinamas šlapalo šaltinis buvo šlapimas. Šlapalas – junginys, kurio sudėtyje yra daug azoto ir kuris per ilgesnį laiką skyla į amonį. Amonis vandenyje veikia kaip silpnas šarmas. Kai kurios organiznės medžiagos skyla tik šarminėje aplinkoje, taigi, šlapimas mūsų protėviams buvo ideali priemonė odoms minkštinti ir rauginti. Be to, gyvūnų odas išmirkius šlapime nuo jų lengviau nulupti plaukus ir mėsos likučius.
Šlapimas – protėvių „Mr. Proper“. Jei atidžiau pažiūrėtumėte į butinių valiklių sudėtį, tikriausiai pastebėtumėte, kad vienas iš svarbiausių komponentų yra amonis. Amonis, vėlgi dėl savo šarminių savybių, yra naudingas valiklis, nes purvai ir riebalai yra neutralizuojami amoniu, be to, riebalai tirpsta šarmuose. Ir nors jau ankstyvieji europiečiai žinojo apie muilą, daugelis skalbėjų buvo linkę sunkiai šalinamas dėmes iš rūbų šalinti šlapime esančiu amoniu. Tiesą sakant, senovės Romoje buvo įprasta gatvėse palikinėti šlapimo surinkimo indus – praeiviai į juos nusičiurkšdavo, o indų turinys būdavo pergabenamas į fuloniką (skalbyklą), praskiedžiamas vandeniu ir užpilamas ant nešvarių rūbų. Tuomet skalbyklos darbininkai tokius šlapime pamerktus rūbus mindydavo atlikdami šiuolaikinių skalbyklių maišytuvo vaidmenį.
Net labiau paplitus muikui, sunkiai pasiduodančioms dėmėms šalinti būdavo naudojamas šlapimas, tuo metu dar vadintas naktipuodžių šarmu (nes būdavo surenkamas į naktipuodžius).
Šlapimas ne tik balina baltus rūbus, bet ir paryškina spalvotus audinius. Natūralūs dažai, išgauti iš sėklų, lapų, žiedų, kerpių, šaknų, žievių ir uogų, gali išsiplauti iš rūbų, jei nebūna apdorojami dažus fiksuojančiu kandiku, surišančiu dažus ir audinį. Jis veikia taip: dažų molekulės, vadinamos chromoforais, būna apsupamos sudėtingesnių molekulių ar molekulių grupių. Tuomet šis molekulių kompleksas jungiasi prie audinio. Tokio komplekso centre esanti dažų molekulė suteikia spalvą, o kitų molekulių apvalkalas apsaugo ją nuo išsiplovimo. Pastovėjęs šlapimas (tiksliau, jame esantis amonis) yra puikus kandikas. Amonio molekulės aplink chromoforus sudaro apsauginį tinklelį, padedantį išryškinti spalvą ir prijungiantį dažą prie audinio.
Šlapimo surinkimui viduramžių šeimos naudodavo specialiu naktipuodžius. XVI a. Anglijoje šlapimas buvo toks svarbus tekstilės pramonei, kad iš įvairių Angliejos miestų į Jorkšyrą būdavo gabenamos milžiniškos šlapimo statinės (jose tilpdavo tiek šlapimo, kiek 1000 žmonių pagamindavo per metus). Jorkšyre šlapimas būdavo maišomas su alūnu – tokio tirpalo dažus fiksuojančios savybės buvo dar stipresnės nei gryno šlapimo.
Šlapimas – bomba. Pakaks apie valymą, rauginimą ir dažymą. O kodėl gi nepanaudojus šlapimo gaminant paraką? Svarbūs parako komponentai yra medžio anglys ir siera, tačiau jų gauti nesudėtinga, o ir gaminant paraką daug nereikia. Svarbiausias ingredientas yra kalio nitratas, dar vadinamas salietra. Bet cheminėje laboratorijoje jis buvo susintetintas tik XX a. pradžioje. Iki tol parako gamintojai pagrindiniam savo produkto komponentui gauti naudodavo azotą, kurio natūraliai esama šlapime.
Medikas ir geologas Josephas LeConte 1862 metais savo vadovėlyje „Instructions for the Manufacture of Saltpetre“ („Salietros gaminimo instrukcijoje“) labai vaizdžiai rašė, kad žmogui, norinčiam greitai pasigaminti parako, reikės „didelio kiekio gerai parauginto, kuo tirštesnio šlapimo“, kurį duobėje reikia sumaišyti su pelenais, lapais ir šiaudais. „Duobės turinį kiekvieną savaitę reikia aplaistyti pačiomis tirščiausiomis srutomis – šlapimu, skystu mėšlu, išviečių, kloakų vandeniu ir panašiai. Skysčio kiekis turėtų būti toks, kad duobes turinys būtų nuolat drėgnas, bet ne šlapias“. Tokios duobės turinį kas savaitę reikia gerai išmaišyti, o po kelių mėnesių reikėtų liautis pilti šlapimą. Tuomet „krūvai sunokus, salietra iškyla į paviršių kaip balkšvi kristalai, kuriuos galima atpažinti pagal skonį“.
Skirtinguose pasaulio regionuose egzistuoja įvairių parako gamybos receptų, tačiau visų jų mokslinis pagrindas yra vienodas: gerai pastovėjusiame šlapime susidaręs amonis reaguoja su deguonimi ir sudaro nitratus. Šie nitratai – neigiamo krūvio azoto oksido jonai – šlapimo, išmatų ir pelenų mišinyje siekia susijungti su teigiamo krūvio metalų jonais. O pelenuose gausu kalio jonų, taigi , rezultatas yra nesunkiai prognozuojamas. Šiek tiek išfiltravus gaunamas daugiau ar mažiau švarus kalio nitratas.
Nuo šlapimo bąla dantys. Daugelio ankstyvųjų medicinos praktikų ir liaudiškų gydymo priemonių, kurių efektyvumu galima būtų abejoti, neįmanoma įsivaizduoti be šlapimo naudojimo. Bet vienas panaudojimo būdas – o jį išbandžiusieji tikina, kad jis tikrai efektyvus – tai burnos skalavimo skystis. Jeigu šiandien kam nors pasakytumėte, kad jo šypsena yra „papuošta šlapimu“, tikriausiai tai būtų siaubingas įžeidimas. O štai Romos poetas Katulas rašė:
Egnacijus, kurio dantys yra sniego baltumo, nuolat šypsosi. Jei jus teisia, o kaltintojas bando išspausti teisėjo ašarą, jis šypsosi; jei gedite prie laužo, kuriame deginamo vienturčio sūnaus kūno gedi vieniša motina, jis šypsosi. Bet kur, bet kada, kad ir ką bedarytų, jis šypsosi: jis serga liga, kuri nei mandagi, nei, sakyčiau, žavinga. Taigi, gerasis Egnacijau, noriu tau priminti. Jei būtum sabinietis ar tiberietis, ar nutukęs umbras, ar apvalainas etruskas, ar tamsiadantis lanuvietis, ar iš mano gimtinės kilęs veronietis, ar bet kas, religingai šveičiantis savo dantis, vistiek nenorėčiau, kad visuomet šypsotumeis: nėra nieko kvailesnio nei kvaila šypsena. Bet jei esi ispanas: Ispanijos šalyje kiekvienas žmogus tai, ką išsišlapina, naudoja savo dantims ir dantenoms valyti kiekvieną rytą, taigi, jei tavo dantys tokie balti, tai tik parodo, kad tavo burna pilna šlapimo.
Ši poema ne tik atskleidžia, kad Katulas nebuvo didelis Egnacijaus draugas, bet ir kad ispanai naudojo šlapimą savo dantims balinti, todėl rytais jų burnos kvapas tikrai nebūdavo maloniai mėtinis. O kas tiksliai balina dantis? Nesunku atspėti – tas pats amonis.
Turbūt svarbiausias su šlapimu susijęs įvykis mokslo istorijoje – tai šlapalo sukūrimas laboratorijoje. Vienas iš esminių šlapimo komponentų – šlapalas – buvo pirmas pasaulyje organinis junginys, sukurtas iš neorganinių medžiagų. 1828 metais vokietis chemikas Friedrichas Wöhleris sumaišė sidabro cianatą su amonio chloridu ir gavo baltą kristališką medžiagą, kuri, atlikus bandymus, paaiškėjo esanti identiška šlapalui. Šis atradimas paneigė iki tol vyravusią hipotezė, kuriai pritarė ir garsiausi to meto mokslininkai bei filosofai: kad gyvieji organizmai yra sudaryti iš visiškai kitokių medžiagų nei negyvi objektai – tokie, kaip akmenys ar stiklas. Savo laiške kolegai F. Wöhleris rašė: „Jau nebegaliu, taip sakant, išlaikyti savo cheminio vandens ir turiu pasakyti, kad galiu pagaminti šlapalą be inkstų poreikio, ar jie būtų žmogaus, ar šuns; ciano rūgšties amonio druska yra šlapalas“.
F. Wöhlerio atradimas ne tik parodė, kad organinius junginius galima gaminti ir transformuoti laboratorijoje, bet ir kad žmonės yra neatsiejama gamtos dalis, o ne atskiri, dieviški sutvėrimai. Tokiu būdu F. Wöhleris tapo organinės chemijos pradininku. O organinė chemija yra mokslo šaka, kuri žmonijai padovanojo šiuolaikinius vaistus, tokius polimerus kaip plastikas ar nailonas, ir, žinoma, galimybę išsiplauti rūbus ar išsivalyti dantis nenaudojant nei savo, nei svetimo šlapimo, rašo smithsonianmag.com.
