Tai – plumbata. Bent jau taip šį ginklą vadino romėnai, nors jį išrado tikrai ne jie. Yra žinoma, kad kažką panašaus kariai mūšiuose naudojo dar 5-ame amžiuje prieš mūsų erą, tačiau plačiau plumbatos imtos naudoti tik nuo 4-ojo mūsų eros amžiaus.
Plumbatas naudojo senovės graikai, senovės romėnai, Aleksandro Makedoniečio pajėgos. Tiesa, pastarieji jas naudojo šiek tiek kitiem – jie jas mėtė specialiomis svaidyklėmis. Tuo tarpu Vakarų Romos Imperijos kariai plumbatas mėtė rankomis ir sėjo paniką priešo gretose.
Plumbatos galėjo nuskrieti stebėtinai toli. Teigiama, kad pasiruošusių karių paleistos plumbatos nuskriedavo toliau už strėles. Prie to, žinoma, prisidėjo ypatinga šio ginklo konstrukcija.
Kiekvienas Vakarų Romos Imperijos karys savo skydo ertmėje turėdavo po 5 plumbatas. Jos būdavo išmetamos gana anksti, per daug nepriartėjus prie priešo pajėgų. Plumbatos nuskriedavo labai didelį atstumą, o tada smigdavo žemyn. Dantytas antgalis ir tas sunkus švininis svarmuo pasirūpindavo, kad sužeidimai būtų rimti.
Išmesti plumbatą nėra taip paprasta. Šis ginklas nebuvo metamas kaip ietis. Karys galėdavo įsukti ranką ir paleisti plumbatą aukšta trajektorija. Makedoniečių kariai naudojo kestrus – specialias svaidykles, kurios padėdavo pasiekti norimą nuotolį ir trajektoriją.
Tai buvo šiurpus ginklas, nesirinkęs savo aukų – juk nusitaikyti buvo beveik neįmanoma. Nuo plumbatų smūgių krito ir arkliai, ir žmonės. Su laiku jos naudotos vis mažiau, nes jas išstūmė šaunamieji ginklai.