Dabar nustatyta, kad prie šio proceso prisideda ir dulkių audros, kartais siaučiančios planetoje. Šis modelis paaiškina, kodėl vandenilio pabėgimas iš Marso atrodo visiškai nepriklausomas nuo Saulės aktyvumo svyravimų.
Jau seniau buvo aptikta, kad vandenilio pabėgimo sparta koreliuoja su vandens garų koncentracija 50-100 km aukštyje virš Marso paviršiaus, o dabar, naudojant Marso apžvalgos zondo (Mars Reconnaisance Orbiter) duomenis išaiškinta, kad vandens garus taip aukštai nuo paviršiaus pakelia dulkių audros.
Kai kurie mokslininkai tikisi, kad šiemet galime sulaukti milžiniškos audros, uždengsiančios didžiąją Marso paviršiaus dalį – jos stebėjimai padėtų patikrinti šį modelį ekstremaliomis sąlygomis.
Tyrimo rezultatai publikuojami „Nature Astronomy“.