Jei CME nukreiptas į Žemę, jis gali sukelti geomagnetinę audrą, kuri pavojinga palydovams, elektroniniams prietaisams ir net žmonių sveikatai. Taigi svarbu kuo geriau prognozuoti tokius įvykius, bendrai vadinamus kosmoso orais.
Šiuolaikiniai CME modeliai seka jų judėjimą nuo maždaug 0,1 astronominio vieneto (AU) arba 15 milijonų kilometrų, t.y. dešimtadalio atstumo tarp Saulės ir Žemės. Visgi CME prasideda Saulės paviršiuje, kuris yra dar 20 kartų arčiau žvaigždės centro. Dabar pirmą kartą sėkmingai sumodeliuotas CME formavimasis ir judėjimas regione arti Saulės įvairiomis Saulės aktyvumo sąlygomis.
Pasitelkę skaitmeninį magnetohidrodinaminį modelį (t.y. tokį, kuriame nagrinėjamas dujų judėjimas veikiant magnetinėms jėgoms) tyrėjai išnagrinėjo Saulės vainiko evoliuciją ir „srauto virvių“ vystymąsi. Srauto virvėmis vadinamos susisukusios magnetinio lauko kilpos, kurios iškyla iš Saulės paviršiaus ir išneša plazmos burbulus.
Jie išnagrinėjo 24 virvių, kurių pradiniai skirtumai apsiribojo tik magnetinio srauto verte, vystymąsi ir poveikį Saulės vėjo parametrams ties dešimtadaliu AU. Gauti rezultatai gerai atitinka tai, ką jau žinome apie CME formavimąsi – virvių atsikabinimą nuo Saulės ir susisukimą į kilpas. Apskaičiuotos magnetinės savybės ties dešimtadaliu AU bei jų kitimas laikui bėgant gerai dera su gaunamomis iš stebėjimų.
Gauti rezultatai buvo labai panašūs nepriklausomai nuo to, ar bendras Saulės magnetinis laukas modeliuojamas kaip būdingas aktyvumo maksimumo, ar minimumo laikui.
Šie rezultatai, apjungti su įprastai CME judėjimo modeliais, leis daug geriau prognozuoti kosminius orus – susieti galimus CME su matomais pokyčiais Saulės paviršiuje ir taip net keletu dienų iš anksto žinoti, ar į Žemę šaus plazmos užtaisas. Tyrimo rezultatai publikuojami Astronomy & Astrophysics.