Rasta kaukolė priklausė Geležies amžiaus vyrui, kuris savo gyvenimą užbaigė paaukotas – jis buvo gavęs maždaug septynis smūgius į kaklą, kol jo galva nusirito ir dingo. Galiausiai po daugybės metų ją aptiko Jorko universitetas, vykdęs kasinėjimus savo teritorijoje Heslington Iste.
Kaip šios kaukolės smegenys pateko į Londono universitetinio koledžo Karalienės aikštės neurologijos instituto neurologo Axelio Petzoldo rankas, yra tikras įžvalgumo nuopelnas, prie kurio prisidėjo radijas, laikraštis ir mokslininko pagirios.
„Tai buvo sunkus rytas po laboratorijos kalėdinio vakarėlio ir aš tiesiog negalėjau pažvelgti gyvenimui į akis“, – „IFLScience“ pasakojo A. Petzoldas.
„Paprastai dienos nepradedu klausydamasis radijo, bet tą kartą gurkšnojau kavą, kad pamažu atsigaučiau, ir išgirdau, kaip kažkas pasakojo apie tą atradimą. Pradėjau apie tai galvoti“.
A.Petzoldas savo daktaro disertacijoje analizavo neurofilamentus – baltymus, kurie prisideda prie smegenų stabilumo. „Kai [radijo] laidos vedėjas paklausė, kaip galėjo atsitikti, kad šios smegenys išliko, pagalvojau, jog galbūt taip įvyko dėl šių baltymų“.
Apsėstas šios minties, A. Petzoldas parašė „The Times“ spaudos tarnybai, kad jei kam nors tai įdomu, smegenys, paprastai turinčios kreminio sūrio konsistenciją, tiek ilgai laiko išbandymus galėjo atlaikyti dėl neurofilamentų.
Tai nebuvo įprastas A. Petzoldo žingsnis, tačiau jis pasiteisino: dar tą pačią dieną iki 18 val. jis jau buvo sujungtas su daktare Sonia O`Connor – tyrinėtoja, vadovavusia senovinių smegenų tyrinėjimams.
„Kai paklausiau, kur yra smegenys, išgirdau atsakymą, kad jos laikomos kibire, garaže. Pagalvojau: ne! Juk jos irsta! Jos buvo užkonservuotos du su puse tūkstančio metų... Kodėl laikote jas garaže?“
A.Petzoldui buvo leista paimti senovinių smegenų mėginį. Po minėto skambučio jos buvo pradėtos laikyti 80 laipsnių šaltyje – standartinėje temperatūroje, kurioje saugomi tokie organizmo produktai kaip kraujas ar nugaros smegenų skystis. Per daugiau kaip dešimt metų trukusius tyrinėjimus A. Petzoldas kartu su komanda bandė tiksliau sužinoti, kodėl ir kaip Heslingtono smegenys taip gerai išsilaikė.
Mokslininkai 2,6 tūkst. metų senumo nerviniame audinyje iš tikrųjų aptiko struktūrinių neurofilamentų baltymų. Neurofilamentai naudojami kaip gyvų pacientų smegenų pažeidimo žymenys, nes jie išsiskiria iš pažeistų neuronų ir gali būti aptikti naudojant mikrodializės kateterius.
Tais pačiais kateteriais neurofilamentai buvo aptikti ir Heslingtono smegenų neuroniniame audinyje – ir nors jie nebuvo visiškai išbaigti, pats faktas, kad jie ten apskritai buvo, tapo stulbinančiu atradimu.
Smegenys buvo išsilaikiusios iki tokio lygio, jog net buvo galima atskirti pilkąją medžiagą nuo baltosios medžiagos, atspindinčių atitinkamai išorinę bei vidinę smegenų dalis.
Lieka didysis klausimas: „Kaip minkštos smegenys išsilaikė 2 600 metų?“ Gali būti, kad atsakymas jau horizonte, tačiau mokslininkams negavus pakankamai lėšų tyrimams, didžiojo atradimo dar teks palaukti.
„Kai atlikome tyrimus, visus neapdorotus mūsų duomenis sudėjome į saugyklą, kad žmonės galėtų juos peržiūrėti, – teigė A. Petzoldas. – Vienas žmogus pasiūlė mums gana puikią idėją, kas galėjo įvykti“.
Nepaisant kliūčių, trukdančių paskelbti galutines ir, galbūt, ankstesnius įsitikinimus laužančias išvadas, jis lieka įsitikinęs, kad vieną dieną paaiškės tikroji Heslingtono smegenų istorija, net jei tam prireiktų dar dešimties metų.
„Manau, kad galime suteikti šioms smegenims tiek sielą, tiek istoriją, ir taip suteikti įkvėpimo ateities mokslininkams“.
