Tiesa ta, kad įvairūs silpni drebėjimai Mėnulyje fiksuojami nuo „Apollo“ programos laikų.
„Apollo 17“ Mėnulio paviršiuje paliko keturis seismografus, kurie iš pradžių buvo naudojami siunčiant signalus į gruntą ir matuojant jų aidą, o vėliau perjungti į pasyvų stebėjimo režimą.
1976-1977 metais per aštuonis mėnesius stebėjimų užfiksuoti tūkstančiai „šiluminių“ drebėjimų, susijusių su dienos-nakties ciklu.
Tuometiniai analizės algoritmai neleido apie juos pasakyti daug daugiau, nei patį egzistavimo faktą ir maksimalų intensyvumą.
Dabar mokslininkai duomenis išnagrinėjo naudodami naujus algoritmus ir išsiaiškino daug detalių apie drebėjimų prigimtį.
Paaiškėjo, kad drebėjimus galima suskirstyti į dvi grupes: impulsyvius ir iškylančius.
Impulsyvieji drebėjimai yra labai lokalūs: juos sukelia netoli seismometrų stovintis „Apollo 17“ misijos nusileidimo modulis. Kai Saulė jį apšviečia, korpusas ima plėstis, o naktį susitraukia.
Šie judesiai suvirpina ir regolitą – Mėnulio dulkes – po aparatu, o tuos virpesius fiksavo seismometrai. Virpesiai kartojosi kas keletą minučių ir trukdavo apie septynias valandas po Saulės patekėjimo.
Iškylantys drebėjimai – natūralus regolito atsakas į temperatūros pokyčius. Jie fiksuojami vietinę popietę, t. y. praėjus maždaug savaitei po Saulės patekėjimo.
Tuo metu Saulė ima leistis, o regolito temperatūra, nors ir lėtai, ima kristi. Pastebėta, kad drebėjimo trukmė tuo ilgesnė, kuo regolito temperatūra buvo aukštesnė.
Tai greičiausiai rodo, kad sušilusio ir šalto regolito savybės skiriasi.
Tiek impulsyvių, tiek iškylančių drebėjimų detalės labai svarbios planuojant žmonių grįžimą į Mėnulį.
Kosminių aparatų korpusų virpesiai dėl temperatūros pokyčių gali juos sugadinti, o skirtingos regolito savybės dieną ir naktį gali turėti įtakos tiek įvairiems eksperimentams, tiek netgi astronautų judėjimui.
Tyrimo rezultatai publikuojami JGR Planets.