Ciuricho universiteto (Šveicarija) mokslininkai tai išsiaiškino atlikę bandymą su TEXUS-49 moksline raketa.
Ant raketos krovinio kameros išorinio sluoksnio pipetėmis užlašinus nedidelių dvigrandžių DNR molekulės fragmentų, mokslininkai raketą išskraidino į kosmosą ir sulaukė jos sugrįžtant į Žemę. Po pakilimo, kosminio skrydžio, sugrįžimo į Žemės atmosferą ir nusileidimo plazmidėmis vadinamos DNR molekulės vis dar laikėsi visose jų užlašinimo vietose.
Ir tai nebuvo vienintelis netikėtumas – didžioji dalis nuo raketos nurinktų plazmidžių vis dar buvo trinkamos genetinės informacijos perdavimui bakterijoms ir jungiamojo audinio ląstelėms.
„Šis tyrimas eksperimentiškai įrodo, kad genetinė informacija iš esmės geba išgyventi ir ekstremalioje kosmoso aplinkoje, ir grįžimą į tankią Žemės atmosferą“, - sakė tyrimo vadovas, Ciuricho universiteto Anatomijos instituto profesorius Oliveris Ulrichas.
Spontaniška antroji misija
Eksperimento, kurį mokslininkai pavadino DARE (DNA atmospheric re-entry experiment) idėja gimė spontaniškai: Ciuricho universiteto mokslininkai dr. Cora Thiel ir prof. O. Ulrichas TEXUS-49 raketa naudojosi kaip laboratorija, kurioje tyrė gravitacijos poveikį genų ekspresijai žmonių ląstelėse. Eksperimentai buvo atliekami naudojant nuotolinio valdymo įrangą, esančią raketos krovinio skyriuje. Besiruošiant šiam skrydžiui mokslininkai pradėjo svarstyti, ar raketos paviršius nebūtų tinkamas norinti atlikti vadinamųjų biologinių žymeklių stabilumo bandymus.
„Biologiniai žymekliai – tai molekulės, kurios gali įrodyti, jog dabar egzistuoja ar anksčiau egzistavo nežemiška gyvybė“, - paaiškino dr. C. Thiel.
Taigi, mokslininkai iš kosmodromo Kirūnoje, esančio šiauriau poliarinio rato, paleido antrą nedidelę raketą.
DNR nesunaikina net atšiauriausios sąlygos
Paskubomis sukurptas papildomas eksperimentas iš pradžių buvo numatytas kaip pradinis bandymas norint patikrinti biologinių žymeklių stabilumą kosminio skrydžio ir grįžimo į atmosferą metu. Dr. C. Thiel nesitikėjo, kad sulauks tokių rezultatų. „Mus be galo nustebino tiek daug sveikų ir funkcionalių DNR molekulių“, - sakė mokslininkė. Tyrimas atskleidė, kad genetinė DNR informacija iš esmės yra atspari net pačioms gyvybei nepalankiausioms sąlygoms.
Esama nemažai mokslininkų, tikinčių, kad DNR į Žemę galėjo patekti iš kosmoso, nes Žemė nėra izoliuota sistema: į mūsų planetą kasdien nukrenta apie 100 tonų kosminių dulkių ir meteoritų, dažnai nepasiekiančių planetos paviršiaus.
Tiesa, šio tyrimo rezultatai taip pat reiškia ir tai, jog iš Žemės paleidžiamų kosminių raketų paviršiuje netyčia palikti genetinės medžiagos fragmentai gali patekti į kitas planetas ir tokiu būdu pakenkti moksliniams tyrimams, kuriais būtų ieškoma gyvybės ar bent organinių medžiagų pėdsakų.
Tyrimo ataskaitą publikavo recenzuojamas leidinys „PLOS One“.
