Kol kas ši idėja gali skambėti kaip utopija arba kaip skambus svaičiojimas, tačiau projekto rengėjai jau kitąmet žada paleisti pirmąjį misijos palydovą į orbitą aplink Žemę.
Techninis planas irgi yra – iš palydovų sujungta stotis galėtų skrajoti L1 taške už pusantro milijono kilometrų nuo Žemės, elektriniai generatoriai aplink ją kurtų magnetinį lauką, kuris apsaugotų nuo Saulės spinduliuotės.
Tiesa, kol kas nesakoma, kada ta stotis galėtų būti užbaigta. Joje vienu metu galėtų gyventi apie 100 tūkstančių žmonių, bet dauguma Asgardijos gyventojų gyventų Žemėje; projekto sumanytojai tikisi 150 milijonų piliečių. Jie norėtų, kad stotis-valstybė taptų platforma tolesniems kosmoso įsisavinimo ir panaudojimo projektams vystyti.
Asgardia – toli gražu ne vienintelis privačiomis lėšomis finansuojamas kosminių stočių projektas. Dvi kompanijos – „Bigelow Aerospace“ ir „Axiom Space“ – ketina jau 2020-aisiais metais paleisti į kosmosą ilgalaikius stočių modulius, kuriuose būtų galima gyventi.
Bigelow modulis bus pripučiamas – tokį jie jau išbandė Tarptautinėje kosminėje stotyje. „Axiom“ naudos labiau įprastą tvirtą modulį. Visgi abu jie galėtų būti privačių kosminių stočių pradžia. Abiejų kompanijų atstovai tikisi, kad stotys bus naudingos įvairiems tikslams – kosmoso turizmui, moksliniams tyrimams, erdvėlaivių aptarnavimui ir panašiai. Pradžioje didelė dalis stočių pajamų turėtų ateiti iš NASA kontraktų, mat 2024-aisiais metais turėtų baigti darbą Tarptautinė kosminė stotis, tad NASA turės ieškoti kitų galimybių vykdyti eksperimentams mikrogravitacijos ir kosmoso sąlygomis.
Bendradarbiavimas leistų NASAi koncentruotis į kitus darbus, nei stoties išlaikymas, ir sutaupytų jai pinigų. Vėliau stotys galėtų augti ir tapti paslaugų bei netgi pramonės centrais; „Axiom Space“ teigia, kad iki ketvirtojo dešimtmečio vidurio jų stotis galėtų tapti nuolat maždaug 100 žmonių gyvenamu objektu. Taigi kosmosas darosi vis artimesnis.