Tačiau neseniai išanalizavus duomenis, gautus iš infraraudonųjų spindulių teleskopo SOFIA, asteroiduose Iris ir Massalia buvo aptikta vandens, rašo sciencealert.com.
Tarp maždaug milijono asteroidų Iris išsiskiria savo dydžiu – jo skersmuo siekia 199 km, taigi jis yra didesnis už maždaug 99 proc. likusių asteroidų. Jis skrieja aplink Saulę asteroidų juostoje tarp Marso ir Jupiterio vidutiniu 2,39 astronominio vieneto atstumu, ir vieną orbitą įveikia per 3,7 metų.
Massalia yra panašaus dydžio kaip Iris: jo skersmuo siekia 135 km. Jo orbita taip pat panaši į Iris.
Asteroidai Saulės sistemoje šiek tiek skiriasi savo sudėtimi ir struktūra: arčiau Saulės vyrauja silikatiniai asteroidai be ledo, tačiau tolstant nuo Saulės, daugėja ledo asteroidų.
Tyrinėjant asteroidų pasiskirstymą galima lengviau suprasti, kaip atrodė elementų sudėtis ir kelionė Saulės ūke prieš susiformuojant planetoms ir asteroidams.
Jei taip pat išsiaiškinsime vandens pasiskirstymą mūsų pačių sistemoje, tai padės mums suprasti jos išplitimą egzoplanetinėse sistemose ir nežemiškos gyvybės tikimybę.
Duomenys, kuriuos užfiksavo SOFIA, 2022 metais savo darbą užbaigusi Infraraudonųjų spindulių astronomijai skirta stratosferinė observatorija (angl. Stratospheric Observatory for Infrared Astronomy), parodė, kad asteroiduose Iris ir Massalia yra vandens pėdsakų. Tai jau ne pirmas tokio pobūdžio SOFIA atradimas. 2020 metų spalį SOFIA nustatė, kad vandens yra ir Mėnulyje.
Naudodama blankiųjų objektų infraraudonųjų spindulių kamerą (Faint Object InfraRed Camera, FORCAST), ji aptiko paviršiuje vandens molekulių žymes, atitinkančias maždaug 350 mililitrų vandens viename kubiniame metre dirvožemio.
Pagrindinė tyrimo autorė, mokslų daktarė Anicia Arredondo iš Pietvakarių tyrimų instituto patvirtino, kad remiantis spektrinių linijų stiprumu, asteroiduose aptiktas vandens kiekis ir paplitimas atitinka Mėnulyje aptikto vandens kiekį bei paplitimą. Asteroiduose vanduo taip pat yra užrakintas, surištas su mineralais ir absorbuotas silikatų.
Mokslininkai taip pat analizavo dar dviejų blankesnių asteroidų – Partenopės ir Melpomeno – duomenis, tačiau juose buvo per daug triukšmo, kad būtų galima nustatyti galutinį rezultatą. Panašu, kad FORCAST kamera nėra pakankamai jautri, kad aptiktų spektrinius vandens pėdsakus šiuose asteroiduose, jei jų iš tikrųjų ten buvo.
Norint visapusiškai išsiaiškinti vandens pasiskirstymą Saulės sistemoje, reikia tolesnių tyrimų, tačiau nuo šiol komanda naudosis Jameso Webbo kosminiu teleskopu, kuris turi geresnės kokybės optiką ir pasižymi daug geresniu signalų bei triukšmo santykiu.
Originalus straipsnis buvo publikuotas žurnale „Universe Today“.
