Parazitiniai pirmuonys yra paplitę gamtinėje aplinkoje visame pasaulyje ir gali užkrėsti stuburinius gyvūnus, įskaitant paukščius, roplius, žinduolius, taip pat žmogų. Šiuo metu žinoma apie 15 000 parazitinių pirmuonių rūšių. Patekę į gyvulio organizmą, šie parazitai gali sukelti karščiavimą, mieguistumą, prastą augimą, sumažėjusią pieno gamybą, plaukų slinkimą, abortą, skerdenos netinkamumą mitybai, kai kuriais atvejais – mirtį. Dėl to kai kurių rūšių, ypač užkrečiančių žmones ir žemės ūkyje naudojamus gyvūnus, aptikimas yra ekonomiškai svarbus.
Parazitai į gyvulių ar žmogaus organizmą gali patekti su užterštu maistu, vandeniu ar maudantis užterštuose vandens telkiniuose. Dėl savo atsparumo įvairioms aplinkos sąlygoms, parazitai gamtoje gali išlikti gyvybingi daugelį mėnesių. Kai kurios rūšys į aplinką yra išskiriamos didžiuliais kiekiais kartu su ekskrementais.
Pavyzdžiui, Sarcocystis genties parazitais užsikrėtęs šuo per dieną gali pašalinti nuo 250 tūkst. iki 2 mln. cistų kartu su išmatomis. 2017 m. atliktas pirmasis tyrimas Europoje, kurio metu buvo įvertintas parkų dirvožemio užterštumas šunų platinamais parazitiniais pirmuonimis. Nustatyta, kad 33 proc. iš surinktų šunų išmatų mėginių buvo užkrėsti bent vienu iš šių parazitų: kirmėlėmis (angl. hookwarms) (16,5 proc.), Cryptosporidium spp. (11,9 proc.), Giardia spp. (11,4 proc.), Toxascaris leonina (1,1 proc.), Cystoisospora spp. (1,1 proc.), Toxocara spp. (0,5 proc.) bei Sarcocystis spp. (0,3 proc.).
Dėl to šių parazitų stebėsena yra aktuali ir visuomenės sveikatai.
Geriamojo vandens ar vandens telkinių užterštumo tyrimai tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje atliekami retai dėl tinkamų tyrimų metodų trūkumo. Pagrindinės problemos, su kuriomis yra susiduriama tyrimų metu – palyginus mažos parazitų koncentracijos aplinkos mėginiuose bei faktas, jog kai kurių rūšių parazitų neįmanoma užauginti laboratorinėmis sąlygomis.
Kadangi iki šiol nėra visiems parazitiniams pirmuonims tinkamo aptikimo metodo, todėl nežinoma, kiek ir kokių parazitų rūšių gali būti gamtoje, kokios minimalios koncentracijos užtenka gyvuliams užkrėsti, ar tai yra didelė problema gyvulių ir žmonių sveikatai. Tinkamų tyrimų metodų sukūrimas ir jų pritaikymas leis įvertinti parazitinių pirmuonių paplitimą gamtoje, o užkrėsto maisto ir vandens pašalinimas iš raciono leis išvengti jų sukeliamų ligų protrūkio.
Gamtos tyrimų centro Genetikos laboratorijoje atliekami tyrimai pagal LMT finansuojamą projektą (PROMIC – Išsami mikroorganizmų ir pirmuonių parazitų analizė (Lietuvos) dirbamose žemėse: vandenyje, dirvožemyje ir pašaruose), kurio metu renkami įvairūs gamtiniai mėginiai iš žolėdžių gyvūnų ganyklų visoje Lietuvos teritorijoje. Tyrimų metu kuriama ir optimizuojama vienaląsčių pirmuonių skyrimo ir identifikavimo iš gamtinės aplinkos mėginių metodika.
Gamtiniai mėginiai kelerius metus yra renkami iš 12 Lietuvoje esančių naminių gyvulių ūkių. Atlikus pirmuosius tyrimus nustatyta, jog vos viename iš šių ūkių Sarcocystis genčiai priklausantys parazitai visai neaptikti. Tuo tarpu kituose ūkiuose dažniausiai identifikuotos trys skirtingos rūšys (5/12), o viename net 6 skirtingos Sarcocystis parazitų rūšys. Svarbu pabrėžti, jog šių tyrimų metu pirmą kartą gamtiniuose mėginiuose tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje aptikta ne tik galvijams, tačiau ir žmonėms pavojinga Sarcocystis hominis rūšis.
Žmogus, užsikrėtęs Sarcocystis hominis parazitais, gali susirgti žarnyno sarkocistoze. Priklausomai nuo cistų kiekio, patekusio į organizmą, patiriamų infekcijos simptomų pobūdis gali skirtis.
Dažniausiai pasireiškiantys simptomai: pykinimas, apetito praradimas, vėmimas, karščiavimas, skrandžio skausmas, pilvo išsipūtimas, nėra grėsmingi. Visgi, kai kuriais sarkocistozės atvejais gali pasireikšti ir viduriavimas, dusulys, tachikardija, raumenų skausmas, bronchų spazmai ar net kardiomiopatija.
Pirmieji simptomai gali būti jaučiami jau po 3−6 val. ir trukti iki 24−36 val. arba prasidėti tik po kelių savaičių ar net mėnesių. Taip pat svarbu prabrėžti, jog dėl metodų trūkumo šių parazitų diagnozavimui, šie simptomai dažnai priskiriami bakteriniams ar virusiniams susirgimams.
Toliau vykdant gamtinių mėginių iš gyvulių ganyklų tyrimus, galima ne tik papildyti trūkstamas žinias, tačiau ir įvertinti užsikrėtimo parazitais riziką gamtinėje aplinkoje, nenaudojant invazinių metodų (šiuo metu užsikrėtimas parazitais patvirtinamas, tiriant gyvulių raumeninius audinius). Užkrėsto maisto pašalinimas iš gyvulių bei žmonių raciono leistų išvengti jų sukeliamų ligų protrūkio.
