Lažybų tarpininkų kontora – tas pats, kas kazino: ji visada laimi. Tačiau Švedijos Upsalos universiteto matematikos profesorius Davidas Sumpteris tvirtina, kad sukurtu modeliu ne tik tiesiog atspėti rungtynių rezultatus, bet ir lažybomis gauti 200 proc. pelną. Apie savo strategiją jis pasakoja Economist Group leidinyje „1843“.
Kaip rašo D. Sumpteris, jis nusprendė sukurti nuosavą futbolo rungtynių rezultatų numatymo modelį, rašydamas prieš mėnesį išėjusią knygą „Soccermatics. Mathematical Adventures in the Beautiful Game“. Siekdamas patikrinti, ar matematika gali nugalėti lažybų bendroves, dėstytojas sukūrė keturis modelius, kuriuos tikrino Anglijos „Premier“ lygos 2015/2016 sezono pirmoje pusėje.
Pirmasis modelis rėmėsi eksperto spėjimais. Ekspertu D. Sumpteris paprašė tapti buvusį futbolininką, o vėliau naudojosi NBC sporto žurnalisto Joe Prince'o Wrighto rašiniais, kurio prognozės praėjusiame „Premier“ lygos sezone buvo ganėtinai tikslios. Kiekvieną savaitę matematikas sekė žurnalisto medžiagą ir pagal ją lažinosi. Deja, J. Prince'o-Wrighto prognozes buvo labai įdomu skaityti, tačiau jomis vadovaudamasis D. Sumpteris nuolat prarasdavo pinigus.
Antrasis modelis rėmėsi „Euro Club“ indeksu – visų Europos šalių aukščiausiųjų lygų futbolo klubų reitingu. Kiekvienas reitingo klubas gauna taškus už pergales ir praranda juos pralaimėjęs. Į tai atsižvelgiant apskaičiuojama jo reitingo vieta lentelėje. Šiuo metu sąrašo viršūnėje Ispanijos „FC Barcelona“. „Euro Club“ indeksas leidžia „protingai“ spėti rungtynių rezultatus, tačiau uždirbti pinigų šiuo būdu matematikui nepavyko: atsižvelgiant į lažybų bendrovių siūlomuose koeficientuose įskaičiuotas maržas, lošimas vadovaujantis reitingais pelno neatnešė.
Trečioji matematiko išbandyta strategija – statymai už laukiamus įvarčius. Šis modelis atsižvelgia į kiekvienos komandos įmuštų įvarčių skaičių, jos žaidimą, ir, remdamasis statistika, istoriniais duomenimis, atakų aštrumu, vertina žaidimo kokybę ir prognozuoja būsimas rungtynes. Pavyzdžiui, rašo D. Sumpteris, iš baudos aikštelės smūgiuoto kamuolio tikimybė atsidurti vartuose yra 12 proc., o štai įvarčio iš už jos ribų tikimybė tesiekia 3 proc. Statymai, daromi remiantis tikėtinais įvarčiais, kelis kartus sezono pradžioje matematikui leido uždirbti didelius laimėjimus. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad modelis buvo teisus, prognozuodamas „Chelsea“ nesėkmę, tačiau pervertino „Arsenal“ ir „Liverpool“. D. Sumpteris tvirtina, kad lažinimasis iš įvarčių leido neprarasti pinigų, tačiau tikintis stabilių laimėjimų remtis vien juo sunku.
Anglijoje sirgaliai aiškiai nemėgsta lygiųjų
Ketvirtasis dėstytojo naudotas modelis, pavadintas „neobjektyviu statymu“, tapo sėkmingiausiu.
Matematikas išanalizavo 2014/2015 sezono „Premier“ lygos rungtynes ir išsiaiškino, kad statymai už lyderius – „Chelsea“, „Arsenal“, „Manchester City“ – neštų nedideles, bet stabilias pajamas, mat šios komandos laimėdavo kiek dažniau, nei manė lažybų bendrovės. Tačiau 2015/2015 metų sezone tendencijos pasikeitė: „didžiosios“ komandos pasirodė blogiau, nei jos prognozavo. „Juodieji arkliukai“, tokie kaip „Lester City“, jų lūkesčius viršijo.
Kaip pažymi straipsnio autorius, lažybų bendrovės ne tik čempionato pradžioje siūlė statyti už „Lester“ su koeficientu 5000:1, bet ir nepakankamai vertino šį klubą praktiškai per kiekvieną žaidimą. Be to, matematikas statė už įprastų žaidėjų nelabai mėgstamas lygiąsias: tendencija, kad panašaus pajėgumo komandų susitikimas baigiasi lygiosiomis, išliko ir praėjusiame ir šiame Anglijos čempionato sezone . „Būtent lygiosios tapo pagrindiniu mano pajamų šaltiniu“, – rašo D. Sumpteris.
Čempionatui įpusėjus statymai pagal „neobjektyvų“ principą pradines investicijas padvigubino. Siekdamas įsitikinti, kad čia ne paprasta sėkmė ir kad laimėjimai statistiškai reikšmingi, matematikas tyčia darė daug statymų. Antrą čempionato pusę D. Sumpteris sekė jau ne taip įdėmiai, tačiau jis palygino savo modelio prognozes su realiais mačų rezultatais ir lažybų bendrovių siūlomais koeficientais. Matematikas rašo, kad jo naudotas principas pasitvirtino: iki sezono pabaigos jo išlaidos būtų atsipirkusios daugiau nei dvigubai.
Straipsnyje dėstytojas pateikia kelias išlygas. Visų pirma, rašo jis, uždirbti iš lažybų naudojant matematiką pasirodė nelengva: „Premier“ lygos modelio sudarymui reikėjo daug laiko ir pastangų. Antra, prieš lažinantis būtina analizuoti vietinę specifiką. Pavyzdžiui, Anglijoje sirgaliai aiškiai nemėgsta lygiųjų ir dėl to iš dalies kalti žurnalistai: laikraščių sporto puslapiai labai ekspresyviai apibūdina priešininkų komandas, todėl skaitytojui sunku nesirgti už vienus ar kitus. Be to, statymų už lygiąsias koncepcija kitose futbolo „rinkose“ nepasiteisino. Pavyzdžiui, paaiškėjo, kad žemesniuose divizionuose lažybų bendrovės vieno lygio komandų varžybose lygiųjų tikimybės nenuvertina.
Kaip bebūtų, totalizatorių laikyti pragyvenimo šaltiniu D. Sumpteris nerekomenduoja: „Jei esate gabus, matematikoje ir statistikoje yra nemažai kitų sričių, reikalaujančių mažesnio pradinio kapitalo ir teikiančių daug stabilesnes pajamas“.
