Atlikę lyginamąją Marso paviršiaus nuotraukų analizę, mokslininkai nustatė, jog tarpeklių reljefas keitėsi tam tikrais periodais, sutampančiais su anglies dioksido užšalimu. Tai verčia atmesti teoriją, jog tarpekliai formavosi dėl vandens poveikio, nes prie tokios temperatūros vanduo negalėtų išlikti skystuoju pavidalu (anglies dioksidas kristalizuojasi prie žemesnės negu 78,5 laipsnio pagal Celcijų temperatūros, primena „Itar-Tass“).
„Dar prieš penkerius metus mes manėme, kad tarpekliai Marse liudija vandens aktyvumą jo paviršiuje, - pažymėjo vienas iš tyrinėjimų autorių iš Geologijos tarnybos Astrogeologijos mokslinio centro Arizonos Flagstafo mieste. – Pradėjome atidžiau stebėti šių tarpeklių būklę bei su jais susijusius geologinius pokyčius. Galiausiai priėjome išvados, kad didžioji dalis pokyčių vyksta žiemos periodu“.
Tačiau naujausi tyrinėjimai neatmeta kitų teorijų, jog Marse galėjo egzistuoti vanduo skystuoju pavidalu, taip pat to, jog vandens Raudonojoje planetoje galėjo būti prieš daug milijonų metų.
Mokslininkai kelia hipotezę, kad šiuo metu Marse tęsiasi savotiškas ledynmečio periodas, o anksčiau klimatas šioje planetoje galėjo būti drėgnesnis ir šiltesnis.
Praėjusių metų gruodį tyrinėtojų grupė iš Reaktyvinių variklių laboratorijos San Franciske nustatė, jog maždaug prieš 3,7 mlrd. metų Geilo krateryje, kurį tyrinėja amerikiečių marsaeigis „Curiosity“, galėjo tyvuliuoti šalto bei gėlo vandens ežeras.
Išaiškinti šį faktą padėjo grunto gręžiniai Jelounaifo įlanka vadinamame rajone. Grunto mėginiuose buvo aptikta mineralų, sieros, azoto, fosforo, vandenilio, deguonies ir anglies – tai leido daryti išvadą, kad vanduo buvo gėlas ir teoriškai buvo tinkamas mikrobų lygmens gyvybei.
Mokslininkų teigimu, šis ežeras galėjo egzistuoti kelis tūkstančius metų.
