Savo pirmos ekspedicijos jūroje 1997-aisiais metu jūrų biologas Murray Robertsas buvo sukrėstas dėl šaltųjų vandenų koralų į vakarus nuo Škotijos Šetlando salų būklės.
Prieš šimtmetį Viktorijos epochos gamtininkai aprašė matę uolėtus spalvingų koralų plotus, nutįsusius daugybę kilometrų. Tačiau M. Robertsas aptiko tik koralų nuolaužas, likusias po aplinkai žalingos žvejybos, t. y. dugninio tralavimo, kai vandenyno dugnu traukiami tinklai su svoriais.
Akis atverianti akimirka
„Savo akimis mačiau, kokią žalą padarė giliavandeniai traleriai“, – sako Edinburgo universiteto (Škotija) taikomosios jūrų biologijos ir ekologijos profesorius M. Robertsas.
Iš pradžių jis studijavo bendrąją biologiją, o 1992 m., atlikęs atogrąžų koralų ir žuvų tyrimus Raudonojoje jūroje (ties Egiptu), visą dėmesį skyrė jūrų biologijai.
Remdamasis savo per dešimtmečius srityje sukaupta patirtimi, 2019 m. M. Robertsas ėmėsi vadovauti ES lėšomis finansuojamam mokslinių tyrimų projektui, kuriuo siekiama įvertinti Atlanto vandenyno ekosistemų būklę. Atlantas – antras pagal dydį pasaulio vandenynas, jo plotas viršija 106 mln. kvadratinių kilometrų.
Projektas, pavadintas iAtlantic, kuris bus baigtas įgyvendinti 2024 m. kovą, yra skirtas giliavandenėms ir atvirų vandenų ekosistemoms.
Iniciatyvą įgyvendina 44 organizacijos iš 16 šalių, besiribojančių su Atlantu. Tarp šių šalių – Argentina ir Prancūzija, Pietų Afrika ir JAV.
„Be gyvybingo ir sveiko vandenyno neturėsime gyvybingos planetos“, – pabrėžia M. Robertsas.
Suteikime jūroms šansą
„iAtlantic“ projektą vykdantys mokslininkai visą savo dėmesį skyrė 12 vietovių, turinčių tarptautinę apsauginę ir ekonominę vertę.
Viena iš jų – Sargasų jūra, paatogrąžių atviro vandens sistema, esanti į rytus nuo Šiaurės Amerikos ir ribojama keturių vandenyno srovių. Ši jūra, pavadinta čia augančių rudadumblių sargasų vardu, yra biologinės įvairovės rojus ir vienintelė su sausuma nesiribojanti jūra pasaulyje.
Kita vieta – didelė giliavandenė įduba Vidurio Atlanto kalnagūbryje. Ši įduba, pavadinta Romanšo lūžio zona, – tai rytų–vakarų kryptimi ištįsęs grabenas, kurio gylis siekia daugiau nei 7 000 metrų ir kuris daro didelį poveikį Atlanto vandenyno giliavandenei cirkuliacijai.
Trečioji vieta – prie Brazilijos krantų apie 1 200 km besidriekianti jūros kalnų grandinė, kurioje gyvuoja įvairios rifų ekosistemos ir žuvų bendruomenės. Projekto komanda atliko geologinius ir biologinius jūros kalnų tyrimus.
Vertindami vandenyną kaip tarpusavyje susijusią sistemą, mokslininkai bandė nustatyti taškus, kuriuose nuolatiniai aplinkos pokyčiai sukelia didesnių, negrįžtamų, pokyčių, – vadinamuosius lūžio taškus.
Vandenynas yra didžiulė tarpusavyje susijusių vienetų visuma. Pokyčiai vienoje zonoje gali turėti įtakos kitoms jo dalims, todėl kyla akivaizdus glaudaus tarptautinio bendradarbiavimo poreikis siekiant numatyti ir užkirsti kelią rimtai žalai.
Žinių teikiantys eksperimentai
Vieno eksperimento metu projekto dalyviai į Žaliojo Kyšulio dubumos dugną nuleido įrenginį, vadinamą nusileidimo aparatu. Ten mokslininkai atitvėrė jūros dugno plotą, paskleidė jame dumblių ir stebėjo, kaip dumbliai juda „aukštyn“ per visas mitybos grandines.
Eksperimento rezultatai parodė, kad, kylant pasaulinei temperatūrai, mažėja giluminio vandenyno dugno anglies kaupimo potencialas.
Projekte taip pat remiamasi vietovių gyventojų ir čiabuvių žiniomis. Pavyzdžiui, mokslininkas mėgėjas Bermuduose 15 metų rinko duomenis apie kuprotuosius banginius ir tyrinėjo jų unikalų uodegų raštą.
„iAtlantic“ projektą vykdantys mokslininkai pasinaudojo šia informacija, kad galėtų ištirti, kaip kuprotųjų banginių populiacija atsigavo po 1986 m. paskelbto komercinės banginių medžioklės moratoriumo.
Rezultatai parodė, kad kuprotųjų banginių skaičius nuo 2012 m. ėmė nuolat didėti.
„Jei suteikiame šansą vandenynų rūšims ir ekosistemoms, matome, kaip jos sparčiai atsigauna, – teigia M. Robertsas. – Vis dėlto turime ir toliau eiti šiuo keliu.“
Remdamosi jo beveik prieš 30 metų prie Šetlando salų sukaupta patirtimi, Jungtinės Tautos 2006 m. priėmė rezoliuciją, uždraudžiančią tralavimą pažeidžiamose ekosistemose, įskaitant koralų rifus.
M. Robertsas tai pavadino lemiamu dalyku, pabrėždamas, kad reikšmingai pagerinti aplinkos būklę galima tik tada, kai yra politinė valia pasauliniu lygmeniu.
Srovių cirkuliacija
Rimtų problemų esama daugelyje sričių.
Pavyzdžiui, M. Robertsas teigia, kad mokslo bendruomenė „palyginti tvirtai sutaria“, kad silpnėja pagrindinis vandenynų cirkuliacijos komponentas.
Vadinamoji Atlanto dienovidinė virsmo cirkuliacija (AMOC) primena konvejerio juostą, kuri perkelia vandenį iš šiaurės į pietus ir sugrąžina atgal, taip sušildydama įvairias planetos dalis ir užtikrindama gyvybei vandenynuose palaikyti būtinų maisto medžiagų cirkuliaciją.
Pasak M. Robertso, dėl AMOC Šiaurės Europa yra tinkama gyventi, nes negali čia įsivyrauti artimos arktinėms klimato sąlygos, todėl šio cirkuliacijos komponento žlugimas būtų katastrofa.
Taigi „iAtlantic“ suvienijo jėgas su kitu ES lėšomis finansuojamu mokslinių tyrimų projektu TRIATLAS, kuris po daugiau nei ketverių metų darbo buvo užbaigtas 2023 m. lapkritį.
TRIATLAS ir „iAtlantic“ padėjo finansuoti moksliniams tyrimams skirtų švartavimo vietų įrengimą Pietų Atlante, kad būtų galima įvertinti AMOC pokyčius.
Įgyvendinant TRIATLAS projektą dėmesys buvo sutelktas į pietines ir atogrąžų Atlanto vandenyno ekosistemas, ir buvo surinkti duomenys trūkstamoms galvosūkio dalims dėl srovių ir ekosistemų išsiaiškinti.
„Palyginti su Šiaurės Atlantu, duomenų yra daug mažiau“, – sako Bergeno universiteto (Norvegija) atogrąžų meteorologijos profesorius ir TRIATLAS projekto koordinatorius Noelas Keenlyside‘as.
Be to, abiejų projektų įgyvendinimo metu Brazilijos ir Pietų Afrikos mokslininkai buvo išmokyti naudoti švartavimosi vietas, kurias sudaro ilgas trosas su inkaru viename gale, plūduras kitame gale ir matavimo prietaisai tarp jų.
Matavimai švartavimosi vietose sudaro galimybę geriau suprasti srovių pokyčius bei deguonies pernešimo mechanizmus ir dėl to kylantį kaskadinio pobūdžio poveikį ekosistemoms.
Ekonominė sudedamoji dalis
Projekte TRIATLAS dalyvavo 38 organizacijos iš 15 šalių, tarp jų Angola, Brazilija, Norvegija ir Ispanija. Buvo kuriamos partnerystės su šalimis ir bendruomenėmis, kurioms Atlanto vandenynas yra svarbus aplinkosaugos ir ekonomikos požiūriu.
„Mūsų pagrindinis tikslas buvo, remiantis klimato prognozėmis, numatyti jūrų ekosistemų pokyčius ir jų sukeltas socialines pasekmes“, – sako N. Keenleyside‘as, gimęs Gajanoje, Pietų Amerikos valstybėje, skalaujamoje Pietų Atlanto.
Pasak jo, kitoje vandenyno pusėje, tokiose šalyse kaip Senegalas ir Marokas, dėl pernelyg intensyvios žvejybos ir besikeičiančio klimato žuvų ištekliai sumažėjo 80 proc. Dėl to sumažėjo vietos bendruomenių galimybės prasimaitinti.
Šiuo atveju TRIATLAS taip pat pasinaudojo vertingomis vietovių gyventojų ir čiabuvių žiniomis. Kadangi žvejybos stebėjimas brangiai kainuoja, įgyvendinant projektą buvo sukurta nebrangi ir paprasta naudoti programėlė, kuria naudodamiesi žvejai galėjo pateikti duomenis.
Prietaisas parodo, kaip bazinės ir prieinamos technologijos gali padėti pašalinti besivystančių šalių žuvininkystės sektoriaus valdymo žinių spragas.
Būsimas bendradarbiavimas
Kadangi vykdant TRIATLAS ir „iAtlantic“ projektus buvo surinkti precedento neturintys duomenų apie atvirą jūrą kiekiai, projektai ir toliau daugelį metų padės vykdyti šios srities mokslinį darbą.
Abu projektai yra iniciatyvos, siekiančios gerinti tarptautinį bendradarbiavimą, žinomos kaip Visų Atlanto vandenyno mokslinių tyrimų ir inovacijų aljansas, dalis.
ES jūrų aplinkos apsaugą apibrėžė kaip politinį prioritetą ir įsipareigojo vykdyti specialią misiją, apimančią mokslinių tyrimų iniciatyvas, skirtas vandenynams ir jūroms atkurti iki 2030 m.
Artėjant į pabaigą „iAtlantic“ projektui, bus rekomenduojama atlikti daugiau giliavandenės kasybos poveikio aplinkai bei vietovių gyventojų ir čiabuvių žinių naudingumo atliekant susijusius mokslinius tyrimus vertinimų.
Ateities mokslinių tyrimų prioritetams priskiriama vandenyno stebėsena įrengtose švartavimosi vietose, taip pat palydovinių duomenų naudojimas siekiant surinkti daugiau žinių apie Atlanto vandenyną.
Savo ruožtu TRIATLAS komanda ragina politikos formuotojus sukurti Atlanto mokslinį tinklą regioniniu, nacionaliniu ir vietiniu lygmenimis.
N. Keenleyside‘as pabrėžia, kad reikia skubiai apsaugoti vandenynų ekosistemas, kartu sprendžiant klausimus, susijusius su didžiausia grėsme visai Žemei, – visuotiniu atšilimu.
„Mes daug kalbame apie nepaprastąją padėtį dėl klimato, tačiau nepaprastoji padėtis dėl ekosistemų yra tokia pat svarbi“, – pabrėžia jis.
Šis straipsnis pirmą kartą buvo publikuotas ES mokslinių tyrimų ir inovacijų žurnale „Horizon“.
