Atlikus nuobodulio darbe dinamikos tyrimą Lietuvoje buvo nustatyta, kad dažniausiai nuobodulys darbuotojus kankina penktadieniais, o kai darbuotojai darbe nuobodžiauja, mažėja jų įsitraukimas į darbą ir pasitikėjimas savo profesinėmis kompetencijomis, didėja siekis išvengti bet kokios papildomos protinės ir emocinės įtampos.
Nuobodulys kelia beprasmiškumo pojūtį
Nuobodulys – viena pagrindinių žmogaus emocijų, kylanti dėl stimuliacijos aplinkoje trūkumo. Tai neigiama emocija, tačiau, skirtingai nuo kitų neigiamų emocijų, pavyzdžiui, pykčio ar liūdesio, nuobodulys sukelia beprasmiškumo pojūtį. Darbas ima atrodyti nevertas jam skiriamų pastangų ir laiko, o jį dirbant laikas slenka taip lėtai, kad atrodo, jog darbo diena niekada nesibaigs... Maža to, nuobodulio, kaip ir bet kurios kitos neigiamos emocijos, natūraliai siekiama atsikratyti. Ir toli gražu ne visada tos strategijos yra naudingos organizacijai.
Pats paprasčiausias būdas išvengti nuobodulio – tai fiziškai pasitraukti iš situacijos, bet kadangi darbe tai nėra įmanoma, darbuotojas gali pasitraukti psichologiškai. Būtent dėl sutrikusio dėmesio nuobodžiaujantys darbuotojai ne tik daugiau svajoja, dairosi aplinkui, dainuoja, žaidžia protinius žaidimus ar kalbina kolegas, bet ir padaro daugiau klaidų ir patiria daugiau nelaimingų atsitikimų. O pats dažniausias nuobodulio padarinys, pasak tyrimų – destruktyvus elgesys.
Nuobodžiaujantys darbuotojai įvairiais būdais kenkia kolegoms, tyčia netinkamai atlieka užduotis, gadina fizinę aplinką, vagia, vengia darbo vėluodami ar apskritai į jį neatvykdami. Maža to, nuobodulys sukelia kitas neigiamas emocijas – priešiškumą, pyktį ir net agresiją, kurie ir paskatina destruktyvų elgesį. Nuobodulio padariniai iš esmės tokie patys kaip ir perdegimo: jis pablogina veiklos kokybę, kenkia fizinei ir psichikos sveikatai, mažina pasitenkinimą ne tik darbu, bet ir gyvenimu, nes nuobodžiaujantys žmonės nesijaučia tobulėją ir siekią savo tikslų, dažniau palieka organizaciją. Taigi nuobodulys kenkia tiek organizacijai, tiek darbuotojui, nes nuobodžiaujantys darbuotojai, nors ir yra darbe fiziškai, nėra motyvuoti ir nepanaudoja viso savo profesinio potencialo.
Tenka pripažinti, kad kaip tik dėl neigiamų nuobodulio padarinių organizacijai ir jos nariams mokslininkai domisi nuoboduliu. Tačiau ar gali nuobodulys būti naudingas? Norėtųsi tikėti, kad išorinės stimuliacijos trūkumas paskatins darbuotojus pačius jos ieškoti. Pavyzdžiui, nuobodžiaujantis darbuotojas paprašys papildomo darbo arba pasiūlys iki tol negirdėtą puikų problemos sprendimą. Deja, objektyvių mokslinių įrodymų apie teigiamą nuobodulio poveikį organizacijoje šiandien neturime. Darbuotojai vengia parodyti nuobodžiaują ir dažniau pasisiūlo padėti kolegoms, nei imasi papildomų veiklų. Nuobodulio poveikis optimalus tik tuomet, kai informuoja apie nuobodžią situaciją ir paskatina siekti įdomesnės ar prasmingesnės aplinkos.
Atlikome tyrimą Lietuvoje
Kad įvertintume nuobodulio dinamiką ir poveikį motyvacijai, atlikome tyrimą pasitelkdami išmaniąsias technologijas. Paprašėme 35 įvairų darbą dirbančių specialistų, 24 moterų ir 11 vyrų, visą savaitę kasdien likus pusvalandžiui iki darbo pabaigos atsakyti į keliolika klausimų, kuriuos gaudavo savo išmaniajame telefone esančioje programėlėje. Taip galėjome stebėti, kaip kinta nuobodulio patirtis kiekvieną savaitės dieną ir kokį poveikį jis turi.
Didžiausias nuobodulys patiriamas penktadieniais, o mažiausiai nuobodžiaujama pirmadieniais ir trečiadieniais. Be to, tomis dienomis, kai darbuotojai darbe nuobodžiauja, mažėja jų pasitikėjimas savo profesine kompetencija prireikus įveikti netikėtas kliūtis, suvaldyti nenumatytas situacijas ir sugalvoti gerą išeitį. Maža to, didėjant per dieną patiriamam nuoboduliui, mažėja ir įsitraukimas į darbą. Nuobodžiai praleidusiems darbo dieną jų darbas atrodo mažiau įkvepiantis, prasmingas ir įtraukiantis, teikiantis mažiau iššūkių. Šis neigiamas nuobodulio poveikis yra stipresnis tiems, kuriems darbas užima svarbiausią vietą gyvenime ir kurie savo asmeninius tikslus sieja būtent su darbu. Taigi nuobodulys žalingesnis tiems žmonėms, kurie vertina savo darbą. Panašius rezultatus gavo ir olandų tyrėjai Madelon van Hooff ir Edwinas van Hooftas. Jie nustatė, kad po nuobodžios darbo dienos darbuotojai buvo prastesnės nuotaikos ne tik iš karto po darbo, bet ir namuose, ypač jei darbą laikė centrine savo gyvenimo ašimi.
Tyrimas taip pat parodė, kad nuobodžiaujantys darbuotojai neprašo daugiau užduočių ir naujų atsakomybių, bet priešingai – siekia dar labiau išvengti protinės ir emocinės įtampos. Paradoksalu, nes kaip tik naujos užduotys padėtų įveikti nuobodulį ir palaikytų įsitraukimą į darbą, tačiau nuobodžiaujantys darbuotojai stokoja tam reikalingų išteklių, t. y. energijos. Taigi tokie darbuotojai nekeičia situacijos ir gali pakliūti į užburtą ratą, kurio, pasak suomių tyrėjos Lottos Harju, padėtų išvengti optimalus darbo krūvis ir paraginimas mokytis ar imtis naujų projektų. Jei tokį neigiamą nuobodulio poveikį galime pastebėti vos per vieną darbo dieną, belieka tik spėlioti, kas nutinka nuobodžiaujant ilgesnį laiką.
Vyrai iki 36 metų darbe nuobodžiauja dažniausiai
Pati dažniausia nuobodulio darbe priežastis – monotoniškos ir pasikartojančios užduotys, nereikalaujančios intensyvios protinės įtampos ar įgūdžių panaudojimo, dažniausiai būdingos dirbantiems fizinį darbą, atliekantiems mechaninį surinkimą ar stebėjimą. Suomijos mokslininkai, ištyrę kiek daugiau nei 11 tūkst. įvairių sektorių darbuotojų, nustatė, kad nuobodulys labiausiai būdingas jaunesniems nei 36 metų vyrams, dirbantiems transporto, gamybos, menų ir... pramogų (!) srityse. Monotonija pablogina dėmesį, dėl to prastėja veikla. Vis dėlto būtų pernelyg paprasta prilyginti rutiną ir monotoniją nuoboduliui ar teigti, kad nuobodžiauja tik fizinį darbą dirbantys žmonės. Iš tiesų nuobodžiauja ir dirbantys protinį darbą, kai turi per mažai darbo arba jų turimi įgūdžiai gerokai viršija atliekamas užduotis. Pavyzdžiui, sveikatos priežiūros specialistai gali nuobodžiauti, kai tenka pildyti dokumentus, teikti ataskaitas ir dėl to mažiau laiko skirti klientams.
Nyderlandų mokslininkė Gaby Reijseger ir jos kolegos, pasitelkę darbo reikalavimų ir išteklių teoriją, įrodė, kad nuobodulį darbe sukelti ir motyvaciją sumažinti gali tam tikrų darbo sąlygų disbalansas. Pasak šios teorijos, visos darbo organizacijoje sąlygos gali būti suskirstytos į dvi grupes: darbo reikalavimus ir darbo išteklius. Darbo reikalavimai apima tuos darbo aspektus, kuriems reikia protinių ir / ar fizinių pastangų – tai darbo krūvis, kolegų ir / ar klientų keliama emocinė įtampa, sudėtingos užduotys, biurokratinės kliūtys ir pan. Tuo tarpu darbo ištekliai apima tuos darbo aspektus, kurie padeda pasiekti darbo tikslus, įveikti sunkumus ir skatina profesinį tobulėjimą. Kitais žodžiais tariant, ištekliai – tai darbo teikiamos galimybės, pavyzdžiui, išmokti naujų dalykų, sulaukti kolegų ir vadovo pagalbos ir palaikymo, savarankiškai priimti su darbu susijusius sprendimus. Ištyrę beveik septynis tūkstančius įvairiose organizacijose dirbančių darbuotojų, minėti mokslininkai nustatė, kad nuobodulį sukelia per mažas darbo krūvis, per maža protinė ar emocinė įtampa, autonomijos planuoti ir atlikti savo darbą nebuvimas, paramos iš kolegų ir vadovų trūkumas. Kitais žodžiais tariant, darbas ima kelti nuobodulį, kai nebeteikia iššūkio jausmo.
Nuobodulį kelia ne tik darbo procesai
Biurokratinės kliūtys ir standartinės procedūros darbe taip pat gali kelti nuobodulį, sukurdamos rutiną ar tiesiogiai apribodamos tam tikras veiklas. Tyrimais įrodyta, kad biurokratija, centralizacija ir technologijomis grįsta rutina turi neigiamą poveikį viešojo sektoriaus darbuotojams, nes riboja kūrybiškumą, sudaro kliūtis darbui atlikti ir netgi paskatina užsiimti organizacijoje nepageidaujama veikla. Organizacijose nustatyta tiksli darbo tvarka ir griežti laiko terminai, pertraukų ribojimas, draudimas kalbėtis, nuolatinis veiklos stebėjimas ir vertinimas mažina vidinę motyvaciją ir didina nuobodulį. Ir nors galėtų atrodyti, kad šiuolaikinėse žinių ekonomikoje veikiančiose organizacijose dėl spartaus darbo tempo nuobodulys turėtų būti retas svečias, tyrėjai teigia priešingai: ilgainiui nuobodulio darbe tik daugės, nes moderniose organizacijose klestintis technologijų taikymas ir kontrolė (pavyzdžiui, nuolatinis ataskaitų teikimas) sumenkina paties darbo prasmę, o laiko spaudimas padaro laisvę planuoti ir atlikti užduotis savo nuožiūra bevertę, taip paspartindami nuobodulio atsiradimą. Mokslo tyrimų duomenimis, rutina organizacijoje naudinga tik vienu atveju – kai leidžia be didelių pastangų atlikti gerai žinomas užduotis, o visą protinę energiją skirti išties svarbiam darbui.
Darbe nuobodulį gali kelti ne tik procesai, susiję su darbo atlikimu, bet ir kolegos, klientai ar vadovas – nedraugišku bendravimu, banaliomis temomis, lėtu kalbėjimu, egocentrizmu ir, svarbiausia, savo neigiamu požiūriu į darbą. Pavyzdžiui, keletas tyrimų parodė, kad psichiatrams nuobodulį kelia klientų negebėjimas duoti ir priimti meilę ar parodyti dėkingumą ir pernelyg lėta sveikimo pažanga.
Kaip įveikti nuobodulį darbe?
Pasak tyrimų, sėkmingai nuobodulį įveikiantys žmonės geriau jaučiasi, yra geresnės sveikatos, labiau patenkinti darbu ir gyvenimu, saugiau elgiasi pavojingoje aplinkoje. Taigi ko imtis susidūrus su nuoboduliu?
Psichologai rekomenduoja savo darbe turėti tikslą ir galvoti, kaip nuobodžios užduotys gali prisidėti prie tų tikslų siekimo.
Nuobodulys rečiau kankins net ir atliekant nuobodžias užduotis, jei jas atlikdami galvosime ne apie rezultatą, bet apie galimybę išmokti kažką naujo.
Galiausiai nuo nuobodulio išgelbėti gali papildomi mėgstami darbai, papildomos malonios užduotys, mokymai, pagalba kolegoms. Kuo daugiau ir įvairesnių įgūdžių panaudosite dirbdami, tuo darbas atrodys prasmingesnis.
Tyrėjai siūlo pagalvoti ir apie ką nors malonaus: pakalbinti, pajuokauti su šalia esančiu kolega, labiau domėtis klientais. Jei esate ekstravertas, išorinės stimuliacijos jums reikės ypač daug.
Negatyvus pasyvumas neskatina pozityvios veiklos, todėl psichologai ragina kovoti su nuoboduliu vos jam pasirodžius.
