„Gyva oda yra nepamainoma ir suteikia robotams tokią išvaizdą bei prisilietimą, kokį turi tik gyvi organizmai“, – CNN sakė Sh. Takeuchi.
Tyrimo komanda pasirinko užauginti odą ant robotinio trijų narelių piršto neatsitiktinai – šio mechanizmo funkcionalumas ir veikimo principas yra gerai žinomas. Be to, pirštai yra viena svarbiausių roboto dalių.
Anot Sh. Takeuchi, laboratorijoje sukurta gyva oda yra sudaryta iš tokių pačių jungiamųjų dalių kaip ir tikra žmogaus oda.
Robotinis pirštas buvo panardintas į specialų kolageno tirpalą, sudarytą iš skaidulinio baltymo ir jungiamojo audinio ląstelių – fibroblastų – dviejų pagrindinių žmogaus odos sudedamųjų struktūrinių dalių.
Tirpalui apsitraukus aplink robotinį pirštą, mokslininkai priaugino žmogaus odos keratinocitus – odos ląsteles, kurios sudaro apie 90 proc. epidermio.
Bandymai mokslininkams buvo sėkmingi – oda buvo elastinga robotiniam pirštui judant įvairiomis kryptimis.
Mokslininkams taip pat pavyko užgydyti pažeistą odos vietą – ją užklijavo kolagenu, kuri yra pagrindinė žmogaus odos sudedamoji dalis ir turi gydomųjų savybių.
Be to, mokslininkų sukurta oda buvo atspari vandeniui. Tai gerokai išplečia būsimo roboto galimybių ir funkcionalumo ribas.
Kodėl mokslininkai kuria į žmogų panašius robotus? Atsakymai yra gana pragmatiški.
Nes tokių robotų reikia patiems žmonėms – ateityje humanoidai atliks užduotis, kurios yra glaudžiai susijusios su mūsų kasdienybe – jie dirbs medicinos, slaugos ir paslaugų sektoriuose.
„Labai svarbu, kad robotai būtų panašūs į žmones, jei jie savo funkcijas atlikinės vietose, kuriose bus daug žmonių“, – teigė Masačusetso technologijų instituto elektronikos inžinerijos ir kompiuterių mokslų profesorius Pulkit'as Agrawal'as.
Anot jo, žmonės savo aplinką kuriasi patys dėl savo patogumo, todėl tokioje, žmogui sukurtoje aplinkoje pranašesni bus tokie robotai, kurie bus panašūs į žmogų.
Pavyzdžiui, vieną dieną robotai gali būti įdarbinti namų tvarkymu – jiems tektų atlikti tokias užduotis, kaip daiktų kilnojimas, plovimas, šlavimas ir kiti darbai, kuriuos įprastai kasdienybėje daro žmonės.
Jei robotas bus pagamintas vien tik iš metalo, gali prireikti stulbinančio preciziškumo vien tam, kad nesudaužydamas nuo stalo paimtų puodelį. Todėl vienas iš kontaktuojančių paviršių turi būti lankstus – šiuo atveju tai turėtų būti roboto ranka. Ir jei robotas turės švelnią ir minkštą odą, kokią turi žmonės, jo judesiai gali būti ne tokie preciziškai tikslūs – minkštas roboto pirštų paviršius padengtų didesnį paimamo puodelio plotą, priešingai nei vien metalinis.
Bandymai su gyva roboto oda šiuo metu tėra eksperimentinėje stadijoje. Vis dėlto oda – tai didžiausias išorinis žmogaus organas, ir tam, kad robotui būtų sukurta tokia pati, prireiks dar daugybės laiko ir eksperimentų.
Be to, oda yra gyvas „organizmas“, kur reikia nuolatos aprūpinti maistinėmis medžiagomis, o ląstelės privalo atsinaujinti – turi vykti natūrali medžiagų apykaita.
Deja, bet mokslininkų sukurta gyva oda tokios galimybės neturi ir savęs aprūpinti maistinėmis medžiagomis negali.
Sh. Takeuchi yra numatęs, jog būtų galima prijungti dirbtinės kraujotakos sistemą, kuri aprūpintų odą maistinėmis medžiagomis ir taip išlaikytų ją nuolatos gyvą. Taip pat tikimasi sukurti ir kitas odos dedamasias dalis – plaukų folikulus, nagus ir prakaito liaukas.
Šaltiniai:
