Plėšrūnai skirstomi į dvi atskiras grupes. Mažesni nei 20 kg plėšrūnai paprastai maitinasi graužikais, vabzdžiais ir kitais gyvūnais, kurie yra už juos mažesni. Didesni žinduoliai yra linkę medžioti maždaug savo dydžio ar net didesnį grobį. Bet didelio grobio medžioklė reikalauja daug energijos – atsižvelgiant į plėšrūno kūno dydį, energijos sąnaudos padidėja du kartus, lyginant su mažesnį grobį medžiojančiais plėšrūnais.
Be to, mokslininkai pastebėjo, kad stambiausiems abiejų plėšrūnų grupių atstovams iškyla sunkumų siekiant susimedžioti pakankamą kiekį maisto. Ir didžiausi mažesnio grobio medžiotojai – tokie, kaip urvinė hiena – ir didžiausi stambaus grobio specialistai – tokie, kaip liūtai ir baltosios meškos – didžiąją dalį savo laiko praleidžia tausodami energiją ilsintis ar lėtai judant, todėl jų organizmo bendras į organizmą patenkančios energijos ir sunaudojamos energijos santykis būna mažesnis nei galima būtų tikėtis iš tokio dydžio gyvūnų.
Mokslininkai priėjo išvados, kad smulkesni plėšrūnų atstovai vis dar gali tapti didesniais, pereidami prie didesnių energijos sąnaudų ir didesnio atlygio „režimo“, bet stambieji plėšrūnai jau nebeturi galimybės pereiti prie daugiau kainuojančios bei geresnius rezultatus pateikiančios strategijos.
Ekstrapoliuojant surinktą informaciją C.Carbone‘o vadovaujami mokslininkai prognozuoja, kad plėšrūnai neturėtų sugebėti išmaitinti stambesnio nei 1000 kilogramų kūno. Ir iš tikrųjų, stambiausias žinomas plėšrūnas – trumpasnukis lokys – pasiekdavo nuo 800 iki 1000 kilogramų svorį, o stambiausių egzistuojančių plėšrūnų – baltųjų lokių – individai būna tik šiek tiek lengvesni.
Net stambieji mėsėdžiai dinozaurai – tokie, kaip Tyranosaurus rex - tikriausiai sunaudodavo tiek energijos, kiek ir maždaug 1000 kg sveriantis žinduolis. Tačiau ši riba vandenynuose gali būti visiškai kitokia: didesnis vandenynų produktyvumas reiškia, kad už mažiau pastangų gaunama daugiau maisto. Dėl to mėsėdžiai žinduoliai – pavyzdžiui, banginiai – gali užaugti gerokai didesni, sakė Nju Meksiko universiteto (JAV) ekologas Jamesas Brownas.
Jei C.Carbone‘as yra teisus ir didžiausi sausumos plėšrūnai tikrai veikia taupesniu energijos suvartojimo režimu nei vidutinio dydžio plėšrūnai, tuomet jie tampa labiau pažeidžiamais įvairesnių veiksnių – pavyzdžiui, būsto netekimo ar klimato pasikeitimo, sakė Džordžijos universiteto (AJV) ekologas Johnas Gittlemanas.
Šis pažeidžiamumas gali paaiškinti dėl ko didžiausi kada nors gyvavę plėšrūnai išnyko – ir tai gali nurodyti, kurios iš egzistuojančių rūšių taip pat labiau rizikuoja būti įtrauktos į išnykusiųjų sąrašą.
