Praėjusį savaitgalį paskelbta, kad mėgindamas nusileisti pietiniame Mėnulio ašigalyje sudužo Rusijos kosminis zondas „Luna-25”, tačiau jau po keturių dienų – rugpjūčio 24-ąją, identišką misiją sėkmingai įvykdė Indija. Mėnulio paviršiuje nutūpė „Mėnulio laivas“ – taip išvertus iš sanskrito kalbos pavadintas indų erdvėlaivis „Chandrayaan-3”, savo tiriamąją misiją vykdysiantis iki šiol mažai ištirtose Žemės palydovo teritorijose.
Tai – tarsi vėl atgimusios tikros kosmoso lenktynės, kurioms visai nedaug pritrūko iki praėjusio amžiaus 7-ojo dešimtmečio „varžybų“ intensyvumo. Tą pačią 1969-ųjų liepos dieną, kai į Žemę sugrįžti jau ruošėsi pirmą kartą žmones į Mėnulį atskraidinęs amerikiečių „Apollo-11”, sovietai jame nesėkmingai nutupdyti mėgino „Luna-15” modulį, tąsyk irgi sudužusį palydovo paviršiuje.
Mėnulio grunto ir kitų geologinių mėginių į JAV apsčiai prigabenusias „Apollo“ misijas amerikiečiai sustabdė dar 1972-aisiais, tačiau šių metų balandį Nacionalinė aeronautikos ir kosmoso administracija (NASA) paskelbė realius faktus apie naują Mėnulio programą. Į vienintelį Žemės palydovą amerikiečiai sugrįš erdvėlaiviu „Artemis II“, gabensiančiu ir žmones – jau netgi paskelbtos misijai atrinktų astronautų pavardės.
„Esu įsitikinęs, kad amerikiečius lydės sėkmė. Ir labai abejoju, kad po „Luna-25” sudužimo Rusija artimiausiu metu dar bandys ar apskritai galės žengti kažkur į kosmosą. Šis bandymas pralenkti indus buvo tiesiog desperatiškas“, – kalbėdamas su Delfi pažymėjo kosmoso technologijų žinovas, matematikas Saulius Lapienis.
Simboliška, kad pokalbis apie kosmoso aktualijas vyko per kosminį-palydovinį interneto ryšį, pašnekovui esant Atlanto vandenyne. Interviu su mokslininku aptarėme, kodėl po tokios ilgos pertraukos žmones vėl sudomino Mėnulis, kokių gėrybių klodai slepiasi po jo paviršiumi, kuo jis pavojingas, kas lėmė rusų „Luna-25” aparato sudužimą ir indų sėkmę, kokią krizęišgyvena Rusijos kosmoso agentūra („Roskosmos“) ir kodėl piktdžiugiškai džiaugtis jos nesėkmėmis nėra atsakingas požiūris.
