Praėjusį savaitgalį paskelbta, kad mėgindamas nusileisti pietiniame Mėnulio ašigalyje sudužo Rusijos kosminis zondas „Luna-25”, tačiau jau po keturių dienų – rugpjūčio 24-ąją, identišką misiją sėkmingai įvykdė Indija. Mėnulio paviršiuje nutūpė „Mėnulio laivas“ – taip išvertus iš sanskrito kalbos pavadintas indų erdvėlaivis „Chandrayaan-3”, savo tiriamąją misiją vykdysiantis iki šiol mažai ištirtose Žemės palydovo teritorijose.
Tai – tarsi vėl atgimusios tikros kosmoso lenktynės, kurioms visai nedaug pritrūko iki praėjusio amžiaus 7-ojo dešimtmečio „varžybų“ intensyvumo. Tą pačią 1969-ųjų liepos dieną, kai į Žemę sugrįžti jau ruošėsi pirmą kartą žmones į Mėnulį atskraidinęs amerikiečių „Apollo-11”, sovietai jame nesėkmingai nutupdyti mėgino „Luna-15” modulį, tąsyk irgi sudužusį palydovo paviršiuje.
Mėnulio grunto ir kitų geologinių mėginių į JAV apsčiai prigabenusias „Apollo“ misijas amerikiečiai sustabdė dar 1972-aisiais, tačiau šių metų balandį Nacionalinė aeronautikos ir kosmoso administracija (NASA) paskelbė realius faktus apie naują Mėnulio programą. Į vienintelį Žemės palydovą amerikiečiai sugrįš erdvėlaiviu „Artemis II“, gabensiančiu ir žmones – jau netgi paskelbtos misijai atrinktų astronautų pavardės.
„Esu įsitikinęs, kad amerikiečius lydės sėkmė. Ir labai abejoju, kad po „Luna-25” sudužimo Rusija artimiausiu metu dar bandys ar apskritai galės žengti kažkur į kosmosą. Šis bandymas pralenkti indus buvo tiesiog desperatiškas“, – kalbėdamas su Delfi pažymėjo kosmoso technologijų žinovas, matematikas Saulius Lapienis.