Kaip anksčiau rašė DELFI, nors ilgą laiką buvo manoma, kad didieji pokyčiai smegenyse įvyksta dar vaikystėje, pastaraisiais dešimtmečiais patobulėjusios technologijos suteikė galimybę iš arčiau pažvelgti į žmogaus smegenis ir parodė visai kitokius rezultatus.
Sheila Redfern, klinikinė vaikų ir paauglių psichologė konsultantė, teigia, kad tėvai, užuot stengęsi nuslopinti nepageidaujamą elgesį, turėtų mokyti paauglius valdyti savo jausmus ir santykius saugiais būdais, rašo scitechdaily.com.
Dr. Redfern sako, kad nors paauglių auklėjimas kelia unikalių iššūkių, susijusių su socialinės žiniasklaidos naudojimu, savęs žalojimu, polinkiu rizikuoti ir kitu sudėtingu elgesiu, šis etapas gali būti kupinas džiaugsmo ir buvimo drauge.
Savo naujoje knygoje „How Do You Hug a Cactus? Reflective Parenting with Teenagers in Mind“ („Kaip apkabinti kaktusą? Reflektyvus auklėjimas auginant paauglius“) ji pasisako už reflektyvų auklėjimą, kuris padeda suprasti, kas vyksta paauglių smegenyse. Tai labai svarbu norint ugdyti jaunų žmonių atsparumą ir saugumą, kad jie galėtų sėkmingai įveikti paauglystės audras ir stresą.
Kas vyksta paauglio smegenyse?
„Paauglių smegenų pokyčių neurobiologijos supratimas gali padėti tėvams užjausti savo paauglius ir užmegzti su jais ryšį“, – aiškina dr. Redfern.
„Tai ne tik fizinių ir neurologinių pokyčių, bet ir didžiulio pažeidžiamumo metas. Būtent šiame raidos etape paaugliai dažnai įsitraukia į rizikingą elgseną ir suserga psichikos ligomis.“
Jungtinės Karalystės NHS vaikų ir paauglių psichikos sveikatos tyrimų statistika rodo, kad 17–19 metų amžiaus jaunuolių psichikos sveikatos problemų lygis išaugo nuo 1 iš dešimties 2017 m. iki 1 iš keturių 2022 m., o didžiausias iššūkis psichikos sveikatai yra nerimas ir depresija.
„Reflektyvaus ugdymo metu visas dėmesys skiriamas ryšiui su paaugliu palaikyti ir padėti jam suvaldyti kartais nepakeliamus ir nepageidaujamus jausmus, – teigia dr. Redfern. – Tai vienas svarbiausių gyvenimo įgūdžių, kurių galite išmokyti savo paauglį.“
Pasak dr. Redfern, nors anksčiau manėme, jog emocinė raida daugiausia vyksta vaikystėje ir visiškai susiformuoja maždaug iki 7 metų, dabar žinome, jog ji tęsiasi ir ankstyvoje jaunystėje.
Yra trys pagrindinės biologinės elgsenos sistemos, padedančios žmonėms prisitaikyti prie sudėtingos socialinės aplinkos: atlygio sistema; mentalizavimo, arba „socialinio pažinimo“, sistema, t. y. mūsų gebėjimas suprasti savo ir kitų žmonių jausmus, troškimus ir vertybes; ir galiausiai streso ir grėsmės sistema.
„Paauglystėje šios trys biologinės elgsenos sistemos smegenyse persitvarko ir, paprastai tariant, šis persitvarkymas lemia mąstymo, elgesio ir reakcijos į kitus (įskaitant tėvus) modelius, kurie gali būti sunkiai suprantami, atrodyti nelogiški, labai reaktyvūs ar savidestruktyvūs“, – aiškina ji.
„Suaugusieji mąsto prefrontaline žieve, t. y. racionalia smegenų dalimi, o paaugliai informaciją apdoroja migdoliniu kūnu, t. y. emocine smegenų dalimi. Dėl to paaugliai būna įsigilinę į savo pačių emocijas, ypač kai juos užvaldo tikrai stipri emocija, ir prasčiau prisitaiko prie kitų žmonių.
„Pažvelgus į smegenų vystymąsi, faktiškai netikslu aštuoniolikmetį vadinti suaugusiuoju. Mūsų smegenys nėra visiškai išsivysčiusios, kol neįpusėjame trečios dešimties. Kitaip tariant, nuo 18 iki maždaug 25 metų, o kartais ir vėliau, mūsų smegenys vis dar vystosi“, – aiškina dr. Redfern.
Kaip vyksta reflektyvus auklėjimas?
Dr. Redfern atkreipia dėmesį į tyrimus, rodančius, kad geriausias būdas padėti paaugliui – auklėti reflektyviai, t. y. kreipiant dėmesį ne tik į jo elgesį, bet ir į tai, kas vyksta jo galvoje.
Reflektyvus auklėjimas leidžia tėvams padėti paaugliams patiems sugalvoti, kaip jie ketina spręsti iškilusius sunkumus: „Ištraukdami iš paauglio atsakymą, kaip jis planuoja spręsti savo problemas, ir nerodydami pirštu į sprendimo trūkumus, bet tiesiog pasiūlydami kitokią perspektyvą, išmoksite psichologiškai paruošti save ir savo paauglį taip, kad padėtumėte jam sustiprėti, įgyti savarankiškumo ir išsiugdyti gyvenimiškų įgūdžių, tuo pačiu neprarasdami su juo ryšio.“
Dr. Redfern įspėja, kad tėvai, kurie susitelkia tik į elgsenos korekciją, neleidžia savo paaugliui jaustis suprastam ir išmokti valdyti po šia elgsena slypinčių jausmų.
Kadangi dėl pokyčių smegenyse paaugliai praranda gebėjimą reflektuoti, jie dažnai patiria stiprų emocinį susijaudinimą. Šioje vietoje tėvai gali įsikišti ir padėti įveikti šį procesą.
Šios emociškai įkrautos smegenys yra linkusios daryti prielaidas, kurios atrodo kaip faktai – kaip antai „niekas manęs nemėgsta, aš vienišas“. Paaugliai dažnai įnyksta į tokius apmąstymus. Dr. Redfern teigia, kad tėvų užduotis – padėti jiems susigrąžinti gebėjimą adekvačiai mąstyti, t. y. atgauti sąmoningumą, supratimą ir emocijų kontrolę.
Tokiu būdu siekiama atkurti paauglių gebėjimą suprasti, kas vyksta kitų žmonių galvose, ir įvertinti skirtingas perspektyvas, o taip pat suprasti, kas vyksta jų pačių galvose.
Dr. Redfern atkreipia dėmesį, kad, nors reflektyvus ugdymas gali sustiprinti jūsų ryšį su paaugliu ir, tikėkimės, jį nuraminti bei pagerinti jūsų santykių vertinimą, svarbu išlaikyti tvirtas ribas.
„Nesiūlau auklėti paauglių vien reflektuojant jų mintis ir jausmus. Ribos vis dar svarbios, kaip ir tėvų autoritetas, – aiškina ji. – Nėra vieno universalaus auklėjimo vadovo, tačiau visi tėvai gali pasinaudoti reflektyvais auklėjimo gairėmis, kad padėtų savo vaikams išgyventi paauglystę.“
Padėti paaugliui susivokti jausmuose
Viena iš pagrindinių reflektyvaus auklėjimo koncepcijų yra ta, kad tėvai, prieš pradėdami pokalbį, turėtų paklausti savęs, ar jie patys nepatiria stiprių emocijų ir ar jiems nereikia jų susireguliuoti.
Tuomet tėvai, remdamiesi patvirtinimu ir empatija, gali padėti spręsti paauglio emocinius sunkumus – apibūdindami, kaip jie patys jaučiasi, ir stengdamiesi neprimesti savo nuomonės.
„Pirmiausia atlikite šį savirefleksijos žingsnį, tada galėsite visą dėmesį ir smalsumą skirti paauglio perspektyvai, kad paauglys suprastų, jog esate stabilus, nuoseklus ir patikimas žmogus, – aiškina ji. – Tėvams tai gali būti labai sunku, nes mes nerimaujame dėl savo paauglių ir kartais mums sunku susireguliuoti savo emocijas.“
Dr. Redfern pripažįsta, kad būti reflektuojančiu tėvu – tuo pat metu žinoti, kas dedasi jūsų pačių galvoje, ir būti empatiškam ir smalsiam paauglio perspektyvai – yra sudėtinga.
„Nė vienas iš mūsų negali visą laiką būti reflektuojančiu tėvu, nes mūsų emocijos sukyla ir atslūgsta kartu su įvykiais, kurie nutinka mūsų gyvenime, ir reaguojant į kitų žmonių paramą (arba jos trūkumą), – aiškina ji. – Jei mums pavyks, galime tikėtis, kad sėkmingai reflektuosime maždaug 30 proc. laiko.“
Ji taip pat siūlo tėvams, rimtai nerimaujantiems dėl savo paauglio psichinės sveikatos, kreiptis profesionalios pagalbos ir patarimo.
