Iš kitos pusės, kol kas nepavyko realybėje stebėti tokio proceso; taip pat nematyti ir glaudžiai susijusių asteroidų grupių, kurias galima būtų paaiškinti vien gravitaciškai suardyto asteroido likučiais. Dabar mokslininkai pirmą kartą detaliai sumodeliavo tokių suardymų pasekmes bendrai asteroidų populiacijai.
Idėja jiems kilo nagrinėjant asteroidų orbitas ir jų evoliuciją laikui bėgant. Kad ir kaip jie keitė modelių parametrus, vis gaudavo keistą rezultatą: prognozuojami asteroidų skaičiai orbitose, panašiose į Veneros ir Žemės, buvo daug mažesni, nei stebimi.
„Perteklinių“ asteroidų orbitos pasirodė tikrai panašios į tokias, kokių būtų tikimasi iš suardytų asteroidų liekanų. Taigi mokslininkai į modelį įtraukė galimybę asteroidams subyrėti į mažesnius. Naujai gauta populiacijos prognozė daug geriau atitiko stebėjimus. Taip pat ji panaikino dar kelis ankstesnius modelių ir stebėjimų neatitikimus.
Vienas jų – „ugnies kamuolių“ (bolidų) dažnumas danguje. Juos sukelia keleto metrų skersmens meteoroidai, kurie visiškai sudega atmosferoje. Potvyniniai asteroidų suardymai sukuria daugiau tokių nuolaužų ir padidina prognozuojamą ugnies kamuolių skaičių – to ir reikia dermei su stebėjimais. Kita gera prognozė – mažų jaunų Mėnulio kraterių skaičius.
Jų daug daugiau randama „priekinėje“ Mėnulio pusėje, t.y. toje, į kurią Mėnulis juda orbitoje. Kartais atsirandanti mažų asteroido nuolaužų, lėtai judančių Žemės-Mėnulio sistemos atžvilgiu, populiacija puikiai paaiškina ir kraterių skaičių, ir jų asimetriją.
Tyrimo rezultatai arXiv.