Per savaitę paviršiaus temperatūra Žemėje nukristų iki -18 laipsnių pagal Celsijų. Per metus pasiektų -73°C. Viršutiniai vandenynų sluoksniai pasidengtų ledu. Tačiau būtent šis viršutinis ledo sluoksnis dar šimtus tūkstančių metų vandenyną saugotų nuo visiško vandenynų užšalimo. Praėjus milijonams metų mūsų planetos temperatūra nukristų iki stabilių -240°C. Pasak Kalifornijos technologijų universiteto profesoriaus Davido Stevensono, ši temperatūra reikštų, jog suvienodėjo šiluma, kurią spinduliuoja Žemės branduolys, ir šiluma, kuri į kosmosą spinduliuojama nuo Žemės paviršiaus.
Nors kai kurie mikroorganizmai liktų gyvi, tačiau absoliuti dauguma gyvybės formų ilgai neišgyventų. Fotosintezės procesai sustotų beveik akimirksniu, ir dauguma augalų nuvystų per porą savaičių. Kita vertus, tvirtesni medžiai, dėl lėto metabolizmo ir sukauptų reikalingų medžiagų atsargų, dar galėtų išgyventi keletą dešimtmečių. Pakirtus apatinę mitybos grandinės grandį, dauguma gyvūnų taip pat išmirtų gana greitai. Vis dėlto, maitėdos dar savo gyvybe pasidžiaugtų, kol juos galutinai pribaigtų šaltis.
Žmonija turėtų bent porą pasirinkimų, kaip pratęsti savo egzistavimą. Galima būtų gyventi povandeniniuose laivuose, panardintuose pačiose giliausiose ir šilčiausiose vandenynų vietose. Kitas, kiek patrauklesnis variantas, būtų įsikurti atomine ar geotermine energija apšildomose teritorijose. Vienas iš geriausių pasirinkimų būtų Islandija, kurioje apie 87 procentai namų apšildomi geotermine energija. Žmonės šimtus metų galėtų naudotis vulkanų šiluma, teigia Ročesterio universiteto profesorius Ericas Blackmanas.
Aišku, Saulė ne tik šildo Žemę. Ji taip pat atsakinga už tai, kad neišskristume iš savo orbitos. Staiga pradingus Saulės masei (tai taip pat praktiškai neįmanoma), planeta į kosmoso platybes išlėktų kaip išsuktas ir nutrūkęs nuo virvutės kamuoliukas.
