Savaime suprantama, planetos į tokią glaudžią kaimynystę niekada nesusibėgs. Vis dėlto ši „Reddit“ vartotojo CapnTrip sukurta iliustracija labai vykusiai demonstruoja, kiek erdvės yra tarp Žemės ir Mėnulio. Ten tilptų Merkurijus, Venera, Marsas, Jupiteris, Saturnas, Uranas ir Neptūnas.
Ir dar liktų, iliustracijos autoriaus skaičiavimu, apie 8 030 km laisvos vietos, jei atstumu tarp Žemės ir Mėnulio laikytume vidutinį nuotolį – 384 400 km. Iš tikrųjų atstumas tarp Žemės ir Mėnulio varijuoja nuo 363 104 iki 405 696 km. Artimiausios ribos atveju Neptūnas į šį plyšį nebetilptų.
Tačiau portalo „Universe Today“ redaktorius Fraseris Cainas viską suskaičiavo tiksliau ir, jo teigimu, tos laisvos vietos liktų gerokai mažiau – 4 392 km. Mat planetų skersmenys (kilometrais) yra tokie:
Merkurijus 4 879
Venera 12 104
Marsas 6 771
Jupiteris 139 822
Saturnas 116 464
Uranas 50 724
Neptūnas 49 244
Iš viso 380 008
Tačiau ir jos pakaktų, kad draugijon būtų priimtas ir Plutonas, ir dar kuri nors nykštukinė planeta, išskyrus Eridę. Pastaroji būtų per didelė.
Vis dėlto, kas nutiktų tokioje hipotetinėje Saulės sistemoje, kur visos planetos labai meiliai išsirikiuotų vorele?
„Toji nuostabi vorelė labai greitai virstų viena superplaneta, - atsakymą pateikia Kento universiteto Fizinių mokslų fakulteto profesorius Michaelas Smithas. – Visų pirma, Jupiteris nemirktelėjęs prarytų uolines nykštukes – Merkurijų, Venerą, Žemę ir Marsą. O vėliau į niūrias Jupiterio gelmes nugrimztų ir dujiniai milžinai – Saturnas, Uranas bei Neptūnas. Šių procesų metu prasidėtų kolosalaus masto svyravimai, tad į kosminę erdvę būtų nusviesti įspūdingi medžiagos kiekiai.“
„Kai Jupiteris prarytų Saturną, jo gelmėse susiformuotų masyvus branduolys ir nauja planeta, kurios maždaug ketvirtadalis medžiagos būtų išsviestas į kosmosą, - pasakoja mokslininkas. – Neįtikėtinas išsiskyrusios energijos kiekis apšviestų visą galaktiką – šviesos spektaklis truktų savaitę. Tačiau apie žmoniją kituose pasauliuose niekas tada taip ir liktų nesužinojęs... Nebent kitoms civilizacijoms, kurios gal egzistuoja, o gal ir ne, pavyktų sugauti mūsų išsiųstus radijo mėginimus užmegzti kontaktą su nežemiška protaujančia gyvybe.“
Lesterio universiteto Fizikos ir astronomijos fakulteto daktaras Johnas Bridgesas pareiškė, kad toks scenarijus gal ir skamba absurdiškai, tačiau nėra 100 proc. beprotiškas. Jo teigimu, kitose planetų sistemose egzoplanetos gali migruoti į sistemos vidinius regionus. Galbūt viskas baigtųsi ne kraštutiniu prof. M. Smitho nusakytu scenarijumi, tačiau jos galėtų suformuoti gigantiškas planetas, kurios vadinamos karštaisiais Jupiteriais.
„Nors Saulės sistemoje to niekad nebuvo, kažkas panašaus galėjo įvykti kurioje nors kitoje planetinėje sistemoje, - mano mokslininkas. – Juk embrioninės stadijos planetų susidūrimai tikrai vyksta – jie vyko ir mūsų sistemoje. Vis dėlto scenarijus, kurį suponuoja ši sumodeliuota fotografija, vargu ar tikėtinas.“
