Siekiant taupyti laiką, pastangas ir energiją, kilo pašto ženklo idėja, kuri užtikrino išankstinį pašto siuntos ar korespondencijos apmokėjimą. Ilgainiui pašto ženklai įgavo ir kitą reikšmę – atidžiau pažvelgus juose įžvelgiamas istorijos kontekstas, geografijos, meno ar kultūros paslaptys.
Žvelgdami per Lietuvos pašto ženklų prizmę ir paanalizavę juose nupieštus vaizdus bei užrašus, nukeliautume per visą Lietuvos istoriją. Ten atsispindi mūsų valstybės kūrimasis, okupacijos, išsilaisvinimai, paliečiamos to meto svarbiausios temos. O pažvelgus atidžiau ir pastebėjus spaudos, perforacijos ar kitų klaidų ir pasidomėjus to priežastimis, staiga pakliūtume į detektyvo vertas ženklų klastojimo istorijas, pasibaigusias baudžiamosiomis bylomis.
Bet apie viską – nuo pradžių.
Pirmieji Nepriklausomos Lietuvos pašto ženklai – baltukai
Pirmieji Lietuvos pašto ženklai pasirodė apyvartoje praėjus 78 metams nuo pirmojo pasaulyje pašto ženklo išleidimo. Tuo metu užsienyje jau buvo įprasta matyti spalvotus, meniškus, tiksliai perforuotus ir klijais padengtus pašto ženklus. Tokius gebėdavo išleisti net besikuriančios valstybės. Tačiau Lietuvoje poligrafijos galimybės buvo tokios menkos, kad 1918 m. apie kokybiškus ženklus niekas net pagalvoti nedrįso.
1918 m. Lietuvos paštas dar tik kūrėsi – neturėta nei patalpų, nei įrangos, nei ženklų. Tad karą pralaimėjusiems vokiečiams traukiantis iš Lietuvos, pašto kūrėjai paprašė vokiečių perleisti makulatūra virtusius Oberosto pašto ženklus. Tačiau šie, nujausdami, kad atiduotieji ženklai bus sulietuvinti, nesutiko. Tad metų pabaigoje paštininkai ryžosi Vilniuje atspausdinti pirmuosius pašto ženklus, nes tai buvo vienintelė galimybė aprūpinti lietuviškas pašto įstaigas mokos ženklais, kol Berlyne bus atspausdinti užsakytieji spalvoti.
Pasirinkta lietuviška spaustuvė Vilniuje – Martyno Kuktos litografija, kuri turėjo lotynišką šriftą. Ženklų piešinio nebuvo, tad improvizacijos ėmėsi spaustuvininkas Juozas Strazdas. Jis iš pavienių raidžių ir skaičių surinko 20 nedidelių klišių ir jas sujungęs parengė spausdinimo plokštę dvidešimčiai pašto ženklų su tekstu: „Lietuvos pašta / 10 (arba 15) skatikų“. Lotyniškas šriftas M. Kuktos spaustuvėje buvo skurdus, o raidės nusidėvėjusios, žodžiui „skatikų“ neužteko „ų“ raidžių, todėl teko naudoti apverstas raides „h“, o pritrūkus ir šių – naudotos apverstos lenkiškos „ń“. Ženklų apdaila – iš paskutinių „o“ radžių sudėlioti rėmeliai.
Taip naktį iš gruodžio 25-osios į 26-ąją besikurianti valstybė praturtėjo pirmaisiais pašto ženklais, netrukus žmonių pramintais „baltukais“, o kataloguose vadintais pirmąja Vilniaus laida. Neišvaizdžiais, atspausdintais tipografija ant laikraštinio popieriaus, be piešinio, be klijų, neryškiai ir nevienodai perforuotais, bet – savais. 1918 m. gruodžio 27 d. jie jau buvo pardavinėjami Vilniaus pašte ir skelbė pasauliui apie Lietuvos valstybę.
Pirmieji „baltukai“ buvo išspausdinti 10 000 egz. tiražu (po 5000 egz. kiekvieno nominalo), tad jų užteko neilgam, o spalvotųjų pašto ženklų iš Berlyno vis dar nebuvo sulaukta, tad pasirodė dar kelios laidos „baltukų“ („Antroji Vilniaus“ bei trys „Kauno“ laidos). Juos ištisais lapais pirko vokiečių kariai ir ženklų prekeivių agentai, nes tai buvo originalūs, nors ir primityvūs, pasaulio žemėlapyje atsiradusios naujos valstybės pašto ženklai.
Pirmieji spalvoti Lietuvos pašto ženklai – Berlyno laida
1919 m. vasario mėnesį Lietuvą pasiekė Berlyne užsakytų spalvotų pašto ženklų laidos, kurios turėjo tapti pirmosiomis, tačiau buvo „baltukų“ aplenktos – Berlyno spaustuvininkai dėl suirutės savo valstybėje neįstengė laiku išspausdinti Lietuvos užsakymo. Šių ženklų piešinį atliko dail. Kazys Šimonis su Tadu Daugirdu. Piešinys vaizdavo Vytį.
Jei žiūrėtume smulkmeniškiau, pirmaisiais splavotais pašto ženklais galėtume vadinti ne šiuos, o „Raseinių apskričio pašto ženklą“, kuris pasirodė beveik tuo pačiu metu, kaip ir Berlyno laida: 1919 m. sausį ar vasario pradžioje. Jokia kita apskritis tokio pašto ženklo neturėjo. Tačiau Raseiniai – tik dalis Lietuvos, todėl pirmenybės klausimas lieka neišspręstas.
Projektiniai pašto ženklai
Lietuvos pašto ženklams piešinius kūrė įžymūs to meto dailininkai: K. Šimonis ir T. Daugirdas, A. Bučas, J. Burba, J. Buračas, V. Dobužinskis, P. Galaunė, A. Galdikas, V. Jomantas, M. Pukas, P. Rimša, J. Steponavičius, D. Tarabildienė, A. Varnas, A. Žmuidzinavičius.
Ne visi dailininkų nupiešti pašto ženklai buvo išleisti. Tai – vadinamieji projektiniai pašto ženklai, kurių išliko ne tiek jau daug. Projektiniai pašto ženklai buvo nupiešti, dažnai – ir atspausdinti, bet nebuvo panaudoti pašto paslaugoms apmokėti. Jų piešinys skiriasi nuo išleistųjų pašto ženklų piešinio. Jei piešinys nesiskiria – tai ne projektinis, o bandomasis pašto ženklas, ženklo spalvos parinkimo atspaudas ar perforacijos klaidų parodymas. Ženklo statuso nepakeičia ir tyčiniai ar netyčiniai piešinio iškraipymai. Taip pat paprastai projektas nupiešiamas didesnio formato nei ženklas.
XX a. 4 deš. pabaigoje ramus ir laisvas lietuvių tautos gyvenimas sudrebėjo. Vakaruose nerimo Adolfas Hitleris, Rytuose vis garsiau galando kirvius būsimieji „vaduotojai“. Tačiau dailininkams spėtas surengti dar vienas pašto ženklų konkursas – skirtas Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmečiui: galimybė dailininkams pažadinti vaizduotę, o kolekcininkams – papildyti albumus.
Pagrindinė Lietuvos pašto ženklų tematika – meno kūriniai, įžymiausi Lietuvos valstybės bei nacionalnio išsivadavimo veikėjai. Buvo išleistos specialios laidos karo našlaičiams šelpti, vaikų prieglaudų steigimui ir panašios. Daugelyje pašto ženklų vaizduojama valstybės atributika. Išleistos pašto miniatiūros su meno kūrinių, architektūros paminklų piešiniais, rašytojų bei kultūros veikėjų portretais. Įkvėpimu piešiniams tapo įvairiausi Lietuvai svarbūs įvykiai: krepšinis – ne išimtis.
1939 m. spalio 29-ąją Gedimino kalno bokšte pirmą kartą po 19 metų pertraukos pakilo Lietuvos nacionalinė trispalvė – Vilniaus kraštas išsilaisvino nuo Lenkijos okupacijos. Į naujus istorijos vingius kaipmat sureagavo ir paštas: perspausdinta Nepriklausomybės 20-ųjų metinių laida, išleista Vilniaus atgavimo laida, daug šiam įvykiui skirtų pašto ženklų nupiešta, bet nespėta išleisti – netoliese buvo LTSR grėsmės, iš kurių kaip tik tuo metu gimė posakis „Vilnius mūsų, o mes rusų“.
Pašto ženklų nominalų valiutos
Visų pirmųjų Vilniuje ir Kaune spausdintų, kaip ir vėlesnių, iki lito įvedimo išleistų pašto ženklų, nominalinė vertė žymėta auksinais ir skatikais. Oficialiai Laikinoji Lietuvos Vyriausybė terminus auksinas ir skatikas vietoje markė ir pfenigas leido vartoti 1919 m. vasario 26 d. nutarimu, tačiau visuomenėje jie buvo prigiję jau anksčiau.
1922 m. spalio 1 d. ant pašto ženklų vietoje senų nominalų buvo užspausta nauja jų vertė centais ir litais. Nauja valiuta perspausdinta dalis Berlyne ir Kaune spausdintų spalvotųjų bei 1921–1922 m. pirmosios standartinės laidos ženklų.
1923 m. vasario 24 d. pasirodė ir pirmoji pašto ženklų laida su lietuviškosios valiutos nominalais. Šių ženklų dailininkas buvo Adomas Galdikas. Šie ženklai ypaingi, nes tai pirmoji laida, kurios ženklų vertė pažymėta sava valiuta – litais ir centais. Taip pat, įdomu tai, kad šios laidos 3 ir 5 litų nominalo pašto ženklus klastojo pats Pašto valdybos pirmininkas, mums gerai žinomo rašytojo Balio Sruogos brolis, Adolfas Sruoga.
Pašto ženklų klastojimas – A. Sruogos baudžiamoji byla
1932 m. gruodžio mėnesį Lietuvos valstybinis kontrolės departamentas gavo anoniminį pranešimą laišku apie stambią aferą su pašto ženklais. Tikrintojas iš pirmo žvilgsnio nusikaltimų neįžvelgė: sandelyje ženklų netrūko, jų bendras skaičius atitiko skaičius apskaitos knygose. Tačiau revizorių sudomino tai, kad 1923 m. standartinės laidos 3 ir 5 litų nominalo pašto ženklų sandėlyje buvo daugiau, nei buvo atspausdinta.
Prasidėjus detaliam pašto ženklų leidybos patikrinimui pastebėta, kad šios laidos ženklų yra ne tik daugiau, bet skiriasi ir jų spalvos. Dar vėliau, sulyginus ženklų piešinį su Lietuvos banke saugomo spausdinimo akmens graviruote, nustatyta, kad kitokios ir kai kurios piešinio detalės. Įvykdžius apklausą, J. Margolino spaustuvės graveris, graviravęs akmenis šio piešinio ženklams – Mauša Veršvovskis, teigė niekada akmenų neperdaręs ir tikino, kad sandėlyje rastiems 3 ir 5 litų nominalo ženklams spausdinti naudotas kitas, grubiau gravruotas spausdinimo akmuo.
Pagrindiniu įtariamuoju šioje byloje tapo Pašto valdybos direktorius A. Sruoga. Jis 1920 m. sandėlį priėmė ir vienuolika metų vienas jį tvarkė: ketverius metus dirbdamas valdybos vicedirektorium, daugiau nei trejus – inspektorium ir beveik ketverius metus dirbdamas valdybvos direktorium. Visą šį laiką tik jis turėjo sandėlio raktus, priimdavo iš spaustuvės ir išduodavo Ekspedicijos skyriui atspausdintus ženklus bei tvarkė apskaitos knygas. Taigi, daugiau nei dešimt metų pašto ženklų leidyba, jų saugojimas ir realizavimas buvo sutelkti vieno valdininko rankose.
Pašto ženklų leidybos patikrinimas truko ilgai, nes buvo nuodugniai tikrinti visi nuo 1922 m. spalio iki 1932 m. sausio spausdintų pašto ženklų priėmimo į sandėlį ir išdavimo pašto įstaigoms dokumentai.
Taip pat, procesą apsunkino ir tai, jog Pašto valdyba ir pats A. Sruoga sugalvodavo revizoriams įvairių kliūčių, trukdančių jiems sklandžiai dirbti su apskaitos dokumentais. Patikrinimą nepalankiai vertino ir susisiekimo ministras Vytautas Vileišis: A. Sruogą jis laikė garbingu, Lietuvos paštui nusipelniusiu žmogumi, kuris buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ir Vytauto Didžiojo 3-iojo laipsnio ordinais, pagerbtas Latvijos ir Švedijos valstybių apdovanojimais, buvo Lietuvos tautininkų sąjungos narys.
Įveikę kliūtis, Valstybės kontrolės revizoriai kartu su ekspertais nustatė, jog sandėlyje trūko įvairių rūsių pašto ženklų už 2 860 500 litų. O būtent tokia suma ir susidarė sukaičiavus perteklinių 1923 m. Kauno senamiesčio bažnyčių piešinio 3 ir 5 litų nominalo pašto ženklus, kurių rasta 687 300 vnt. daugiau, nei turėjo būti. Taigi tapo aišku, kad šie ženklai, išsiskiriantys iš kitų spalvomis ir kai kuriomis piešinio detalėmis, buvo atspausdinti ir laikomi sandėlyje tam, kad padengtų tikrųjų ženklų trūkumą.
Kurioje spaustuvėje A. Sruoga spausdino klastotes liko neišaiškinta, kaip ir asmuo, pateikęs anoniminį pranešimą, nors to meto spauda mirgėjo nuo įvairių prielaidų ir kaltinimų. Ieškota paralelių tarp A. Sruogos nusikalstamos veikos, spaustuvės savininko J. Margolino, dailininko A. Varno ir net teisėsaugos. 1933 m. lapkričio 10 d. A. Sruoga buvo atleistas iš direktoriaus pareigų.
Baudžiamosios bylos metu liudininkai tvirtino, kad A. Sruoga su grupe atsakingų pašto tarnautojų neteisėtai pardavinėjo Lietuvos pašto ženklus užsienio prekeiviams, dažnai mažesnėmis už nominalinę jų vertę kainomis. Ši sistema taip įsisiūbavo, kad Vokietijoje gyvenantis ženklų pirklys Arnoldas Ebelis, pigiai prisipirkęs lietuviškų ženklų ir jais aprūpinęs savo klientus Vokietijoje, per agentus juos pradėjo pardavinėti pačioje Lietuvoje.
1932 m. net Lietuvos komercijos bankas gavo pasiūlymą nusipirkti įvairių Lietuvos pašto ženklų su 10 proc nuolaida. Pasiteiravęs A. Sruogos nuomonės šiuo klausimu ir gavęs jo pritarimą, iš Leipcigo banko įsigijo pašto ženklų už 19 196 litus ir naudojo juos savo reikmėms. Tokiu būdu su 10, 3 ir net 20 procentų nuolaida šiuos ženklus įsigijo ir Kauno Centralinis žydų bankas bei Brauno banko namai, ir Savitarpio kredito draugija, ir Klaipėdos prekybininkas Chaimas Gardonas.
1935 m. vasario 26 d. paskutiniame teismo posedyje A. Sruoga buvo pripažintas kaltu dėl ženklų klastojimo ir tikrųjų ženklų išėmimo, pardavimo ir platinimo. Jis nuteistas 15 metų sunkiųjų darbų kalėjimo. Apygardos teismas A. Sruogai ir jo bendrininkams J. Augūnui, A. Vasiliauskui ir J. Jurkšaičiui priteisė 2 860 500 litų ieškinį Susisiekimo ministerijos naudai.
Iki 1940 m. lapkričio A. Sruoga kalėjo Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Spalį LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo Malonės komisijai jis pateikė prašymą atleisti nuo bausmės. Lapkričio 4 d. komisija bausmę sumažino iki 10 metų. Šiam nutarimui įsigaliojus, kalėti liko trys metai, tad kartu su kitais kriminaliniais nusikaltėliais jis buvo išvežtas į Sibirą.
Oro pašto pradžia
XIX a. pradžioje atsirado naujas pašto siuntų transportavimo būdas – Danijoje pirmą kartą pasaulinėje pašto istorijoje siuntos buvo gabenamos oro balionu. 1899 m. Paryžiaus padangėje siuntų transportui panaudotas kitas skraidantis aparatas – dirižablis, kurį patobulino vokiečių konstruktorius Ferdinandas Cepelinas (Ferdinand von Zeppelin, 1838–1917). Lėktuvu paštas pirmą kartą buvo gabentas Indijoje, 1911 metais.
Iki 1921 m. vidurio lėktuvai iki Lietuvos neskrido, tad siųsti korespondenciją oro paštu nebuvo galimybės. Tų pačių metų rugpjūčio pabaigoje Lietuvos aviacija pradėjo karo pašto išvežiojimą. Atsižvelgiant į oro sąlygas, siuntos buvo gabenamos kasdien. Žemę jos pasiekdavo lėktuvui nenusileidus – maišas su pašto siunta, kuri buvo žymima lauko pašto antspaudu, būdavo išmetamas žemyn. Lietuvoje gana gausiai buvo leidžiami oro pašto ženklai.
Viena laida – oro pašto ženklų, skirtų Vytauto Didžiojo 500-osioms mirties metinėms, yra susijusi su antra rezonansine baudžiamąja byla, kurioje vėlgi mirga Pašto valdybos direktoriaus A. Sruogos pavarė.
Pašto ženklų „mažoji“ arba tyčinių klaidų byla
1936 m. sausį Kauno apygardos teismas nagrinėjo dar vieną pašto ženklų bylą, kuri buvo iškelta po to, kai 1930 m. antroje pusėje viešumon iškilo faktas apie apyvartoje pasirodžiusius 1 lito vertės oro pašto ženklus su sukeistais Vytauto Didžiojo ir Prezidento Antano Smetonos atvaizdais.
Vytauto Didžiojo 500-ųjų mirties metinių ženklo projekte dailininkas A. Varnas Vytauto Didžiojo portretą nupiešė kairėje, o A. Smetonos – dešinėje pusėje. Didžioji dauguma ženklų taip ir buvo atspausdinti, tačiau lapo kairiajame apatiniame kampe dviejuose ženkluose šie atvaizdai buvo sukeisti vietomis. Ženklų spausdinimo priežiūros komisija to nepastebėjo, nes, kaip paaiškėjo bylos nagrinėjimo metu, lapai buvo skaičiuojami iš klijavimo pusės, mat tokį būdą rekomendavo pats A. Sruoga.
1 lito nominalo pašto ženklų buvo atspausdinta 525 lapai po 200 vienetų, o kad pašto įstaigoms būtų patogiau, didieji lapai buvo supjaustyti į keturias dalis po 50 ženklų, lapų dalis su sukeistais atvaizdais atskiriant nuo kitų ir juos paliekant sandėlyje. Sunaikinti jie nebuvo, tad pasklidus gandui apie sukeistus atvaizdus, jų ieškoti ėmė kolekcininkai. Tikėdamiesi įsigyti šių unikalių ženklų, Panevėžio filatelininkai Stepas Liepa ir Stanislovas Jankauskas, kreipėsi į Panevėžio paštą, o sužinoję, kad paštas gavo ženklų lapus su būtent šiais – nuplėštais, pateikė skundą Pašto valdybai. Teisėsaugai pradėjus tyrimą, skundas iš valdybos raštinės dingo.
Apklausos metu „Spindulio“ spaustuvės darbininkas Vladimiras Jurgensas paliudijo, kad paklusdamas Pašto valdybos Ekspedicijos skyriaus raštvedžio Vaclovo Kundroto nurodymui jis ženklams apatiniame plokštės kampe perpjovė klišę į dvi dalis, atskyrė centre buvusius portretus ir sukeitė juos vietomis.
Ikiteisminio tyrimo metu išaiškėjo faktai, kad Pašto valdyba dažnai iš spaustuvių gaudavo spaudos bandinius, sugadintus ženklų lapus, kitą spausdinimo broką, kurie retai kada buvo atsakingai sunaikinami ir taip atsidurdavo užsienio kolekcininkų ir prekeivių rankose. Taigi imtasi nuodugnesnio Pašto valdybos ženklų leidybos ir spausdinimo praktikų patikrinimo. Pasitelkus nepriklausomus ekspertus iš Lietuvos ir Vokietijos buvo patikrintos 36 lietuviškų pašto ženklų kolekcijos ir rinkiniai. Rastus ženklus palyginus su Pašto valdybos 1918–1933 m. spausdintais etaloniniais ženklais, aptikta 538 rūšys ženklų, platintų pažeidžiant Pasaulio pašto sąjungos nustatytus ženklų leidybos ir platinimo reikalavimus.
Šis tyrimas užtruko kelerius metus, tad per tą laiką suspėta išnagrinėti pirmoji A. Sruogos suklastotų ženklų baudžiamoji byla. Antrąją, pašto ženklų tyčinių klaidų baudžiamąją bylą, Kauno apygardos teismas pradėjo nagrinėti jau po to, kai A. Sruoga ir jo bendrininkai buvo nuteisti ir vis ieškojo „teisybės“ aukštesnėse instancijose. Tuometinė spauda skaitytojų aiškumui A. Sruogos ženklų klastojimo bylą praminė „didžiąja“, o pašto ženklų tyčinių klaidų bylą – „mažąja“.
Dabar šios nusikalstamos veikos produktai – ženklai su neįtikėtinomis klaidomis – pasaulio kataloguose įvardyti kaip ženklų skirtybės (atmainos), vis dar yra brangiai pardavinėjami aukcionuose.
Vertingais laikomi ir vadinamieji „birželiniai“ pašto ženklai, kurie buvo išleisti II-ojo Pasaulinio karo metu vietinės pašto administracijos po lietuvių sukilimo, bėgant SSRS kariuomenei, o Vokietijos padaliniams dar neužėmus Lietuvos. Pašto reikmėms šie ženklai naudoti vos kelias dienas – atėjus Vokietijos okupaciniams padaliniams, buvo pašalinti iš apyvartos. Tai buvo mažais tiražais įvairiuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose perspausdinti sovietiniai pašto ženklai su užspaudais „Nepriklausoma Lietuva 1941-VI-23“; „Laisvi Alsėdžiai / Raseiniai / Telšiai / Rokiškis / Panevėžys / Vilnius“.
Galiausiai, įveikus okupacijas, tremtis, karus ir bandymus sugniuždyti mūsų šalies nepriklausomybę, kalbą bei identitetą, 1990 m. kovo 11 d. susirinko naujai išrinkta Lietuvos Aukščiausioji Taryba, kuri tą pačią dieną iškilmingai ir viešai paskelbė Nepriklausomos Lietuvos Respublikos atkūrimo aktą.
1990 m. kovo 9 d. Lietuvos paštuose pradėtas naudoti dviejų eilučių papildomas antspaudas „Lietuvos Respublikos paštas“ ir užrašas trimis eilutėmis – „Atstatyta Lietuvos Nepriklausoma valstybė 1990 metų kovo 11 d.“ 1991 m. rugsėjo 16 d. iš pardavimo, o nuo gruodžio 31 d. – ir iš apyvartos išimti visi SSRS pašto ženklai. 1990 m. spalio 7 d. pradėta platinti pirmoji keturių pašto ženklų serija, pavadinta „Angelo“ vardu.
Pirmosios po Nepriklausomybės atkūrimo serijos ženkluose pavaizduotas Lietuvą saugantis angelas, laikantis simbolinį šviesos ir energijos šaltinį ties sostine Vilniumi, iš kur spinduliai sklinda po visą šalį. Koplytstulpis ženkle – tai lietuviškumo simbolis.
Šie pašto ženklai buvo gana paprasti ir primityvūs, tačiau jie – pirmieji, todėl visiems lietuviams labai brangūs.
Šaltiniai:
Povilas Vitkevičius. Nuo žygūno – į pasaulį. 1997 m.
Vygintas Bubnys, Julija Normantienė. Paštas Lietuvoje iki 1918 metų: siuntos, antspaudai, žymos. 2014 m.
Vygintas Bubnys, Julija Normantienė. Paštas Lietuvoje 1918–1940 metais: valstybės pašto kūrimasis ir veikla, ženklų leidyba. 2014 m.
Vytautas Sajauskas. Lietuvos projektiniai pašto ženklai 1918–1940 m. 2020 m.
