Šis didžiulis uolos luitas, slypintis tiesiai po paviršiumi, skandino laivus ne vieną tūkstantį metų. Finikiečių laivas nugrimzdo ir išbarstė krovinį, kuris buvo nuplautas į jūros olą ir ten išbuvo kelis tūkstančius metų, kol 2007 m. Ispanijos ir JAV archeologai pradėjo kasinėjimus.
Hanibalo banda
Archeologai rado keramikos ir bronzos dirbinių, alavo ir vario luitų, švino rūdos grynuolių, gintaro ir daug dramblių ilčių. Šios iltys galėtų padėti mokslininkams atskleisti išnykusios dramblių populiacijos paslaptis.
„Jei laivas plaukė iš Šiaurės Afrikos, dramblio kaulas galėjo būti gautas iš Šiaurės Afrikos dramblių, kurie išnyko romėnų laikais, – teigia Danijos Kopenhagos universiteto biologė Patrícia Pečnerová. – Mes iš tikrųjų nieko nežinome apie šiuos dramblius, nes istorinių duomenų yra nedaug.“
Garsieji karo drambliai, kuriuos kartaginiečių generolas Hanibalas vedė per Alpes 218 m. pr. Kr. per Antrąjį pūnų karą, greičiausiai buvo iš Šiaurės Afrikos. Jie tikriausiai gyveno regione į šiaurę nuo Sacharos dykumos ir galbūt rytinėje pakrantėje iki Sudano ir Eritrėjos.
Tačiau niekas nėra tikras, kokios rūšies jie buvo.
„Vieni mano, kad tai galėjo būti Afrikos savanų drambliai, remdamiesi tuo, kas labiau tikėtina biologiniu požiūriu, – pasakoja P. Pečnerová. – Tačiau kiti laikosi nuomonės, kad drambliai tikriausiai buvo maži, todėl galėjo būti Afrikos miškiniai drambliai.“
Be to, yra manančių, kad tai netgi galėjo būti azijiniai drambliai arba visai atskira rūšis.
Dramblio kaulas iš sudužusio laivo suteikia retą galimybę gauti genetinių duomenų apie šiuos išnykusius dramblius ir ištirti jų kilmę.
P. Pečnerová buvo ES finansuojamo projekto STAMPEDE, kuris truko 24 mėnesius ir baigėsi šių metų gegužę, vyriausioji mokslininkė, o vykdant projektą buvo naudojama dramblių iš visos Afrikos genetinė informacija, siekiant sukurti etaloninį įvairovės žemėlapį.
Tai suteikė galimybę senovinę DNR, išskirtą iš sudužusio laivo dramblio kaulo, perkelti į šiandieninį žemėlapį ir nustatyti, ar drambliai genetiškai skiriasi, ar yra giminingi kuriai nors iš dabartinių populiacijų.
Langas į praeitį
Projekto metu sukurtus būdingų bruožų įrankius taip pat būtų galima naudoti analizuojant genetinę įvairovę ir stebint dabartinių dramblių populiacijas, taip padedant juos išsaugoti.
Iš senovinių ilčių gauta informacija galėtų parodyti mokslininkams, kokia buvo dramblių genetinė įvairovė prieš žmonėms pradedant intensyviai juos medžioti ir naikinti jų buveines.
„Dramblio kaulas iš laivo nuolaužų – tai langas į praeitį, – teigia P. Pečnerová, habilituota mokslų daktarė iš Slovakijos, 2019 m. persikėlusi dirbti į Daniją. – Žvelgiame į dramblius tokius, kokie jie buvo prieš 2 500 metų, kol nebuvo daugelio šiandieninių antropogeninių veiksnių poveikio.“
Žinodami šį bazinį natūralios įvairovės lygį, mokslininkai galėtų nustatyti, ar reikia susirūpinti dėl šiuolaikinių dramblių genetinės įvairovės.
Nors žmonių vykdomas išnaudojimas ir su tuo susijęs populiacijų dydžio mažėjimas dažnai sumažina gyvūnų genetinę įvairovę, kai kurios rūšys pasižymi natūraliai mažu įvairovės lygiu ir joms tai nėra kliūtis.
Turint tokią informaciją, galima lengviau priimti sprendimus dėl išsaugojimo, pavyzdžiui, ar veisimo programose reikia skirti daugiau dėmesio įvairovei didinti.
Brakonieriavimas ir neteisėta prekyba
Kaip ir finikiečių laikais, dramblio kaulu prekiaujama ir šiandien.
Nors 1989 m. buvo uždrausta tarptautinė komercinė prekyba dramblio kaulu, daugelis šalių vis dar leidžia jį pardavinėti savo teritorijoje. Šios vidaus rinkos laikomos pagrindine priežastimi, palaikančia nelegalią dramblių medžioklę ir neteisėtą prekybą dramblio kaulu.
Pasaulio gamtos fondo (WWF) duomenimis, pasaulyje laisvėje gyvena apie 415 000 afrikinių dramblių ir 40 000–50 000 azijinių dramblių.
Kasmet dėl ilčių nužudoma daugiau kaip 10 000 dramblių. 2002–2011 m. Afrikos miškinių dramblių sumažėjo 60 proc. Šiuo metu liko mažiau nei 200 000 šių sparčiai nykstančių stambių žolėdžių gyvūnų.
Daugiau nei pusė likusių Afrikos miškinių dramblių gyvena Gabone, kurio beveik 90 proc. teritorijos dengia atogrąžų miškai. Šiose miškingose vietovėse sunku kovoti su brakonieriavimu patruliuojant pėsčiomis ar žvalgant iš oro.
ES finansuoja projektą „ForSE“, kuriuo siekiama, kad patys drambliai galėtų įspėti patrulius apie brakonierius.
„Idėja yra iš tiesų pasinaudoti miškinių dramblių judėjimo elgsena, pirmiausia bandant išsiaiškinti, kaip jie reaguoja į brakonieriavimą ir apskritai į žmogaus veiklą, o vėliau pagal jų elgseną ir erdvės naudojimo pobūdį nustatyti brakonieriavimo lygį“, – aiškina projekto vyriausioji mokslininkė Marie Sigaud.
Projektas „ForSE“, prasidėjęs 2021 m. rugpjūtį ir truksiantis iki kitų metų gegužės, vykdomas bendradarbiaujant su Gabono Valstybine nacionalinių parkų agentūra (ANPN). Jos patruliai drambliams užsega GPS sekimo apykakles, kurios teikia duomenis apie brakonieriavimo veiklą.
Pavojingos zonos
Vietovėse, kuriose nustatytas brakonieriavimo faktas, M. Sigaud stebi, kaip drambliai elgiasi ir naudojasi erdve, pavyzdžiui, kaip toli jie nutolsta ir ar leidžiasi į miško kirtavietes.
Būdama Prancūzijos Nacionalinio gamtos istorijos muziejaus Paryžiuje gamtosaugos biologė, ji taip pat analizuoja dramblių elgsenos skirtumus vietovėse, kuriose brakonieriavimo lygis skiriasi.
Pasak M. Sigaud, gyvūnai vengia žmonių, o visose buveinėse, kurias laiko rizikingomis, dažniausiai lankosi tada, kai žmonių aktyvumas yra mažiausias. Pavyzdžiui, urbanizuotose teritorijose gyvenančios rūšys dažnai būna aktyvesnės naktį.
„Taigi viena iš mūsų hipotezių yra ta, kad vietovėse, kuriose lajos priedanga nėra tanki, miškiniai drambliai dažniau būna naktį nei dieną, – aiškina M. Sigaud. – Manome, kad vietovėse, kuriose brakonieriavimo mastas nedidelis arba jo iš viso nėra, dramblių elgesys bus kitoks.“
Pirmieji rezultatai rodo, kad dramblių elgsena keičiasi atsižvelgiant į brakonieriavimo riziką.
Taip yra todėl, kad drambliai dažnai žino, kas jiems gresia, nes anksčiau į juos buvo šaudoma arba jie matė, kaip buvo nužudyti kiti bandos nariai.
„Jie tikrai protingi, – tvirtina M. Sigaud. – Daugelis dramblių jau yra susidūrę su brakonieriais.“
Jos teigimu, patruliai kartais pagauna ir paženklina dramblius su senomis šautinėmis žaizdomis.
Ateityje GPS duomenys gali padėti įspėti ANPN apie dramblių elgesio pokyčius jiems pajutus pavojų. Tai leistų nusiųsti patrulius į vietovę, kad būtų užkirstas kelias brakonieriavimui.
Šiame straipsnyje minėti tyrimai buvo finansuojami programos „Marie Skłodowska-Curie veiksmai“ (MSCA) lėšomis. Šis straipsnis pirmą kartą buvo publikuotas ES mokslinių tyrimų ir inovacijų žurnale „Horizon“.