Pavyzdžiui stratosferoje, keli šimtai kilometrų virš debesų, ties pusiauju stebimas 2-4 metų trukmės vėjo srautų svyravimas. Debesų paviršiuje tokio svyravimo nematyti, be to, atmosfera ten juda daug lėčiau.
Dabar aptiktas tarpinis regionas, kuriame pučia stiprūs vėjai, sudarantys planetą per pusiaują juosiančią čiurkšlinę srovę, arba sraujymę.
Seniau, stebint Jupiterį regimųjų, artimųjų infraraudonųjų, submilimetrinių ir radijo bangų ruože, buvo detaliai tiriami debesys, susidarantys maždaug ten, kur atmosferos slėgis prilygsta mums įprastam, ir stratosfera. Buvo žinoma, kad tarp šių sluoksnių, ties tropopauze, tvyro migla, tačiau ryškiai išskirti jos nepavyko.
Jameso Webbo teleskopas pakeitė situaciją – tolimųjų infraraudonųjų spindulių vaizdas bei beprecedentė erdvinė skyra leido identifikuoti įvairius debesis ir kitas struktūras ir taip nustatyti, kaip greitai jos juda planetos atžvilgiu.
Paaiškėjo, kad tropopauzės sraujymė juda maždaug 140 m/s greičiu, dvigubai greičiau, nei aukščiausios kategorijos uraganai Žemėje. Sraujymė susidaro 40 km virš debesų sluoksnio, o jos plotis siekia apie 5000 kilometrų – maždaug po tris laipsnius abipus pusiaujo.
Tuo pat metu „Hubble“ darytos nuotraukos parodė, kad stratosferos srautai juda panašiu greičiu. Taigi tikėtina, kad aptiktoji sraujymė yra tos pačios cirkuliacijos dalis – pusiaujinė atmosferos ląstelės aukštis siekia bent kelis šimtus kilometrų.
Jei tai tiesa, per 2-4 metus turėtume pamatyti reikšmingų tropopauzės sraujymės greičio, o gal net ir krypties, pokyčių.
Tyrimo rezultatai publikuojami Nature Astronomy.