Jaunoji mokslininkė M. Glemžaitė: moksle, kaip ir gyvenime, eksperimentuojame

Turbūt dažnas iš mūsų, išgirdęs žodį mokslininkas, per daug nesusimąstydamas priskirs jį nuobodžių, kiauras dienas laboratorijoje tūnančių žmonių kategorijai. Taip manė ir Monika Glemžaitė, kol pati nesusidūrė su mokslininkais.

Veikli mergina pernai baigė biochemijos magistrantūros studijas Vilniaus universitete. Per tą laiką ji dalyvavo „Mobiliojoje bioklasėje“, savanoriavo, buvo įvertinta vardine „Thermo Fisher Scientific Baltics“ stipendija, Jaunojo išradėjo aukso medaliu. M. Glemžaitė mėgsta eksperimentuoti ne tik laboratorijoje, bet ir virtuvėje ir net gyvenime, o jaunosios mokslininkės planuose – doktorantūros studijos.

– Kodėl pasirinkote biochemijos studijas Vilniaus universitete?

– Mokykloje visi dalykai gerai sekėsi, tad buvo sunku išsirinkti, ką rašyti pirmu numeriu, o ką – antru. Turėjau labai gerą auklėtoją – chemijos mokytoją Valdą Žiedienę, kuri motyvavo gerai mokytis chemiją, puikiai paruošė egzaminams. Turėjome ir labai stiprią biologijos mokytoją. Man gamtos mokslai patiko, nors ir lietuvių kalba gerai sekėsi. Nutariau, kad vis dėlto gamtos mokslai įdomesni. Tad rinkausi tarp biochemijos ir molekulinės biologijos studijų. Pasvarsčiau, kad chemija labiau patinka nei biologija, o biochemijoje chemijos šiek tiek daugiau nei grynosios biologijos. Dėl to pasirinkau biochemiją.

– Kaip vertinate pačias studijas?

– Studijos buvo labai įdomios. Nors pirmuosiuose kursuose, žinoma, daugiau bendrųjų universitetinių, bendrojo išsilavinimo dalykų. Jos man patiko tuo, kad išmokė mąstyti, o ne tik iškalti tam tikrą informaciją. Baigęs šias studijas žinai, kur ieškoti ir rasti reikalingą informaciją apie vieną ar kitą dalyką. Tiesiog žinai, kaip efektyviai ieškoti, kaip susisteminti rastą informaciją, ją apdoroti, atskirti, kas joje naudinga, vertinga. Bakalauro studijose dar tenka daug ką mokytis atmintinai, o magistrantūroje pamatai, kad jau sugebi mąstyti tam tikra linkme. Pajunti, kad pradedi mąstyti pats, o ne ieškoti informacijos užrašuose. Labai gerai, kad studijos suteikia mąstymą, gebėjimą panaudoti turimas žinias ne tik tolesniame darbe, bet ir gyvenime. Pavyzdžiui, dabar daug kalbama apie infekcijas, ligas, virusus, bakterijas ir panašius dalykus. Baigęs biochemijos studijas, suvoki, kas vyksta infekcijos metu, kam reikalingi skiepai ir kad antibiotikais virusų neišgydysi (šypsosi). Kartais naujienų svetainėse pastebiu klaidinančių ir net nesąmoningų antraščių iš serijos „mokslininkai ištyrė“ (juokiasi), tad specifinių žinių turėjimas padeda nepasiklysti didžiuliame ne visuomet teisingos informacijos sraute.

– Kuo šiandieniniame pasaulyje svarbūs gamtos, gyvybės mokslai?

– Manau, jie tikrai labai svarbūs, nes dabar smarkiai plėtojamos technologijos ir dėl to galime dar greičiau bei išsamiau negu anksčiau tyrinėti gamtą. Tada iškyla klausimas, kaip tai padaryti jai nepakenkiant. Technologijų plėtojimas ir gamtos išsaugojimas, jų suderinamumas labai svarbu. Gamtos mokslų laimėjimai padeda tirti vėžį, įvairių infekcijų ir paveldimų ligų atsiradimo mechanizmus, eigą. Tai labai svarbu, nes ateityje galbūt galėsime išgydyti daugelį vėžio rūšių, įvairias paveldimas ligas. Tam sudarytos puikios sąlygos ir būtent gyvybės mokslai – biochemija, genetika, molekulinė biologija – taps vis svarbesni ir reikalingesni. Tai – ateities mokslai.

– Kokią įtaką Jūsų mokslinei veiklai turėjo „Thermo Fisher Scientific Baltics“ stipendija?

– Ji man tikrai labai padėjo. Tai puiki motyvacinė priemonė studentams, nes jie ne tik gali rengti baigiamąjį darbą moderniose įmonės Mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros centro laboratorijose, bet dar papildomai gauti pinigų, o tai studentui, pavyzdžiui, atvykusiam iš kito miesto, yra puiki skatinamoji priemonė. Studijuodamas gamtos mokslus nelabai susirasi atskiro darbo, nes studijos, praktiniai užsiėmimai, laboratoriniai darbai atima daug laiko.
Antrame magistrantūros kurse, likus pusmečiui iki studijų baigimo, buvau pakviesta prisijungti prie „Thermo Fisher Scientific“ mokslininkų komandos, o baigusi mokslus visiškai įsiliejau į mokslinį darbą.

– Kokius tyrimus esate atlikusi šioje kompanijoje?

– Iki šiol daugiausia vykdžiau tyrimus, susijusius su magistro darbu „Programuojamos nukleazės Cas9 funkcionalumo tyrimai žinduolių ląstelėse“. Bendradarbiavome su Vilniaus universiteto Biotechnologijos instituto Baltymų-nukleorūgščių sąveikos tyrimų skyriumi, kuriam vadovauja profesorius Virginijus Šikšnys. Kartu su jais tyrėme CRISPR/Cas sistemų veikimą žinduolių ląstelėse (už šiuos tyrimus šiemet M. Glemžaitė apdovanota Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos Jaunojo išradėjo aukso medaliu – aut. past.). Streptococcus thermophilus bakterijų II tipo CRISPR/Cas sistemoje aptinkamas Cas9 baltymas, kuris buvo išgrynintas ir charakterizuotas šiame institute. Šis baltymas dalyvauja atsirandant bakterijų imunitetui prieš virusus sudarydamas kompleksą su RNR ir kirpdamas svetimą DNR. Tad buvo aktualu pasižiūrėti, ar įmanoma šį gebėjimą kirpti DNR pritaikyti žinduolių ląstelėse. Parenkant skirtingas RNR, galima gauti daugybės skirtingų DNR taikinių skaldymą. Žinduolių ląstelėse tai būtų perspektyvi technologija, nes galėtume karpyti ir taisyti žinduolių genomą norimoje vietoje ir tai vėliau panaudoti įvairių ligų mechanizmų nustatymui ar net jų gydymui. Aš tyriau, kaip šis kompleksas patenka į žinduolių ląsteles, kaip jis jose veikia, kaip kerpa DNR ten, kur norime, kokias mutacijas įveda, kokie procesai vyksta po jo poveikio ir pan. Taip pat esu prisidėjusi prie jau parduodamų produktų – DNR polimerazių – fermentų, kurie sintetina DNR mėgintuvėlyje – tobulinimo, dirbau kuriant ir naujus produktus – naujos kartos sekoskaitos rinkinius.

– Kartu su „Mobiliąja bioklase“ tris sezonus važinėjote po Lietuvos mokyklas. Papasakokite plačiau apie šį projektą ir savo indėlį į jį.

– Tai puiki šviečiamoji iniciatyva, kurios partneriai yra „Thermo Fisher Scientific“ bendrovė ir Vilniaus universitetas. Įkūrus „Mobiliąją bioklasę“ buvo ieškoma savanorių, norinčių su ja keliauti po Lietuvos mokyklas. Nusprendžiau prisidėti, nes būdama studentė savanoriavau Lietuvos gamtos mokslų olimpiadų asociacijoje, dirbančioje su gabiais moksleiviais.

„Mobiliosios bioklasės“ tikslas – skatinti moksleivius domėtis gamtos mokslais, gilinti žinias ir plėsti akiratį. Atvažiuodami į mokyklą, atsivežame tikrą mokslinę įrangą – su tokia pat laboratorijose dirba ir mokslininkai. Programa trunka daugiau kaip keturias valandas. Moksleiviai per tą laiką išmoksta dirbti su automatinėmis pipetėmis, patys išbando įvairius mokslinius prietaisus. Jie tiesiogiai gali prisiliesti prie tikro mokslinio darbo, įvertinti, ar jis jiems patiktų. Būna ir taip, kad moksleiviai supranta, jog toks kruopštus darbas ne jiems. Kadangi programa skirta 9–12 klasių mokiniams, ji padeda apsispręsti, kokį profilį rinktis, tarkime, po 10 klasės. Šioje programoje dalyvauja Vilniaus universiteto studentai, tad moksleiviai gali su jais pabendrauti, paklausinėti apie studijas, studentišką gyvenimą, egzaminus, dėstytojus (šypteli).

Dalyvavimas „Mobiliojoje bioklasėje“ padeda įgyti pedagoginės ir viešojo kalbėjimo patirties. Man ne kartą teko būti mokytoja, stovėti prieš klasę ir aiškinti teoriją, nes programa susideda tiek iš teorinės, tiek iš eksperimentinės dalies. Moksleiviai dirba suskirstyti į grupeles po 4. Kiekviena jų gauna po 1 padedantį studentą arba darbuotoją iš mūsų įmonės, kitaip tariant, vieną bioklasės draugą. Mūsų komanda sudaryta iš 7 žmonių: šeši tiesiogiai dirba su moksleiviais, o likęs veda programą, bendrauja su mokytojais. Tai daryti dažnai tenka man.

Išvykos į mokyklas taip pat skatina skirtingų gamtos mokslų specialybių studentų bendravimą, padeda geriau pažinti Lietuvą. Turime tikslą aplankyti visas Lietuvos mokyklas, kurių yra apie 300. Iki šiol aplankėme trečdalį. Be to, su šia programa jau keletą metų dalyvaujame Nacionalinės moksleivių akademijos vasaros sesijoje, Nacionalinėje biologijos olimpiadoje, kituose moksleivių renginiuose.

Įdomu, kad analogiškas projektas pavasarį startavo ir Estijoje. Tai – „Thermo Fisher Scientific“ bendradarbiavimo su Tartu universitetu dalis. Jam, kaip ir Lietuvos bioklasei, ši kompanija padovanojo mokslinę įrangą. Studentai iš Tartu universiteto, panaudodami ją, parengė programą, su kuria lanko Estijos mokyklas. Projektas Estijoje, kaip ir Lietuvoje, sulaukė didelio susidomėjimo ir populiarumo.

– Apie mokslininkus esate sakiusi, kad kol su jais nesusidūrėte, jie tikrai atrodė tokie, kaip vaizduojama paveikslėliuose – vyresnio amžiaus, žili senukai su kolbomis, kuriose vyksta kažkokios mistinės reakcijos. Kodėl vis dar vyrauja toks stereotipas apie mokslininkus?

– Manau, kad visuomenė informuojama daugiau apie mokslo išradimus, įvykius, atradimus, bet ne apie pačius mokslininkus, jų darbo specifiką. Mokslininkai yra lygiai tokie pat žmonės kaip ir visi (šypsosi). Iš tikrųjų jie labai aktyvūs, visuomeniški, mėgstantys įvairias pramogas, organizuoti ir smagūs. Kai susipažįstu su naujais žmonėmis ir pasakau, ką dirbu, jie išsižioja ir klausia: „O tai kaip čia su tavimi dabar šnekėti?“ (kvatoja) Jaunimas galvoja, kad jei esi mokslininkas, esi visiškas moksliukas ir tūnai užsidaręs laboratorijoje visą parą. Tai nėra tiesa, todėl manau, kad reikėtų labiau visuomenę informuoti apie pačius mokslininkus, nes jų pristatymas vis dar nepakankamas. Beje, daugelis mokslininkų turi labai įdomių, netradicinių pomėgių.

– Gal ir pati tokių turite?

– Mėgstu eksperimentuoti virtuvėje. Tarkime, per giminių susibūrimus manęs paprašo papasakoti, ką veikiu darbe. Kartais būna sunku tai padaryti paprastai, tuomet virtuvės analogija labai praverčia. Juk gamindami vieną ar kitą patiekalą ne visada griežtai laikomės recepto. Paragaujam, pagal skonį įdedam tai vienų, tai kitų prieskonių, kartais pakeičiame ingredientus. Ir mokslinis darbas yra kūryba, esamų produktų bei protokolų – receptų – modifikavimas, stengiantis pagerinti jų savybes. Kartais – kūrimas visiškai iš naujo: atsidarai šaldytuvą ir žiūri – turiu tą, aną ir trečią. Ką galiu iš to pagaminti? Lygiai taip pat ir moksliniam darbe. Gyvenime mes visi daug eksperimentuojame, bet galbūt apie tai nesusimąstome. Mokslininkai šį eksperimentavimą yra perkėlę į šiek tiek kitą lygmenį, turi kitus tikslus.

– Kokie Jūsų ateities planai, tolesnės perspektyvos?

– Kol kas dirbu „Thermo Fisher Scientific“ Mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros centre, kuris yra vienas didžiausių privačių tyrimų centrų visame regione. Galbūt ateityje studijuosiu doktorantūroje. Dar nesu apsisprendusi, bet niekada nevėlu į šį traukinį įšokti (šypteli). Toliau dirbsiu mokslinį darbą, nes man jis patinka, yra įdomus, keliantis iššūkių. Tokiame darbe niekada nauja diena nebūna tokia pati kaip vakarykštė. Be to, turiu nuolat sekti mokslo naujienas: kas vyksta pasaulyje, kokios idėjos iškeliamos, ką ištyrė kiti, ar galiu tai panaudoti pati. Dažnai nutinka taip, kad ta pati idėja kyla ir viename, ir kitame pasaulio krašte. Tik laiko klausimas, kas greičiau ją patikrins, greičiau realizuos, greičiau užpatentuos ir iš to uždirbs pinigus. Nuolatinė kaita ir naujovės – tuo mokslo pasaulis ir žavi.