Tiesa, italų geologai iš Bolonijos universiteto žurnale „Geochemistry, Geophysics, Geosystems“ skelbia atradę įrodymų, jog Tunguskoje sprogo meteoritas. Tie įrodymai – paties meteorito liekanos prie Čeko ežero ir po juo.
Čeko ežeras, anot mokslininkų, yra ne kas kita, o po Tunguskos meteorito sprogimo likęs krateris. Tyrėjai mano, jog kosminis kūnas sprogo 5-10 km aukštyje, nepasiekęs žemės paviršiaus, atmosferoje atpalaiduodamas 10-15 megatonų energijos. Sprogimas išguldė beveik pusantro tūkstančio kvadratinių kilometrų taigos – jo pėdsakų aptikta už šimtų kilometrų nuo numanomo sprogimo epicentro. Po sprogimo Žemės rutulio paviršiumi dusyk nuvilnijo smūginė atmosferos banga.
„Dangus plyšo perpus, o virš miškų nusidriekė ugnis, – dar mena Tunguskos čiabuvių evenkų senolis. – Dangaus plyšys vis plėtėsi, o visą šiaurinį dangų prarijo liepsnos. Tada pasidarė taip karšta, kad buvo nebeįmanoma pakęsti – atrodė, kad užsiliepsnojo drabužiai. Norėjau juos nusimesti, tačiau tada iš dangaus smogė griausmas. Pasigirdo galingas garsas, o mane keletą metrų nusviedė šalin.“
Mokslininkai dešimtmečius diskutavo, kas galėjo sukelti Tunguskos sprogimą. Pagal vieną iš hipotezių, ten sprogo ledo kometa – sprogimo metu ji išgaravo, todėl jokių „įkalčių“ ir nerasta. Sąmokslo teorijų mylėtojai išpažino pasakėlę apie ateivių sukelto sprogimą – neva svetimeiviai ketino anihiliuoti nemenką neapgyvendintos Sibiro taigos teritoriją…
Iki šiol sprogusio kosminio kūno fragmentų rasta nebuvo, tad koks tiksliai kūnas ten sprogo (meteoritas, asteroidas ar kometa) – tebediskutuojama.
Minėto žurnalo publikacijoje italų tyrėjai pateikia Čeko ežero magnetinės ir seisminės analizės rezultatus – ežeras tyvuliuoja už maždaug 8 km į šiaurės vakarus nuo numanomo Tunguskos sprogimo epicentro. Publikacijos autoriai skelbia, jog ežerėlis susiformavo po sprogimo likusiame krateryje – jį išmušė virš Tunguskos sprogusio kosminio kūno skeveldra. Be to, tyrimo autoriai skelbia ežere aptikę ir to kūno fragmentą – tai gali būti Tunguskos meteorito liekana.
Seisminės ir magnetinės analizės duomenys nurodė ežero centre, maždaug 9 metrų gylyje po ežero dugnu slūgsant magnetinę anomaliją – tokiame gylyje palaidotą uolingą objektą, kuris ir galėjo išmušti Čeko ežero kraterį.
