Visa tai kelia pavojų tiek palydovams, tiek antžeminei technikai, tiek netgi žmonių sveikatai. Siekdami geriau stebėti, suprasti ir prognozuoti šiuos reiškinius, mokslininkai šiauriniuose Žemės regionuose įrengė tarptautinį magnetometrų tinklą, kuris nuolat matuoja magnetinio lauko savybes.
Tinklo detektoriai išdėstyti maždaug 400 kilometrų atstumais vienas nuo kito. Iki šiol buvo manoma, kad to turėtų užtekti, norint įvertinti pagrindines magnetinio lauko variacijas audros metu. Bet, pasirodo, taip nėra – magnetinis laukas stipriai kinta net 100 kilometrų, o gal ir dar mažesniais, atstumais.
Tokią išvadą mokslininkai gavo išnagrinėję pusšimčio metų senumo duomenis. Tuo metu Norvegijos, Švedijos ir Suomijos šiaurėje veikė Skandinavijos magnetometrų tinklas (SMA), kurio detektoriai išdėlioti 100-200 kilometrų atstumais.
Tinklo duomenys buvo fiksuojami ant 35 milimetrų kinofilmo juostelių, kurių prikaupta dešimtys kilometrų. Tokius duomenis suskaitmeninti sudėtinga ir ilgai trunka, todėl duomenys didžiąja dalimi buvo neištirti.
Dabar mokslininkai skaitmenizavo 1977 metais gruodžio 10-12 dienomis vykusios geomagnetinės audros stebėjimus, pridėjo seniau skaitmenizuotus tų pačių metų spalio 28 dienos ir 2003 metų spalio 28-31 dienų audrų duomenis, ir įvertino magnetinio lauko pokyčių skirtumus tarp gretimų stočių.
Didžiausi skirtumai siekė šimtus, o kartais net tūkstančius nanoteslų per 100-200 kilometrų atstumą. Vidutinė Žemės magnetinio lauko stiprumo vertė yra apie 50 mikroteslų, arba 50 tūkstančių nanoteslų. Maksimalus geomagnetinių audrų sukeliamas magnetinio lauko stiprumo nuokrypis nuo vidurkio irgi matuojamas šimtais ar tūkstančiais nanoteslų; štai galingiausios žinomos audros, Carringtono įvykio, sukelta anomalija buvo apie 1760 nanoteslų.
Taigi lokalūs – šimtų kilometrų ar net mažesni – magnetinio lauko pokyčiai geomagnetinių audrų metu gali prilygti tikrai stiprioms audroms. Kitaip tariant, vienoje audros vietoje gali būti palyginus ramu, nors už šimto kilometrų magnetinis laukas bus visiškai sujauktas. Turėdami informaciją tik iš 400 kilometrų tarpais sustatytų detektorių negalime būti tikri, kad pilnai suprantame konkrečios geomagnetinės audros raidą.
Taip galima pražiopsoti ir labai pavojingus reiškinius, kuriuos užfiksavę mokslininkai galėtų perspėti visuomenę ir atsakingas institucijas dėl gresiančių pavojų elektros prietaisams. Taigi, tyrėjų teigimu, derėtų gerokai sutankinti magnetometrų tinklą, bent iki 100 kilometrų tarpų.
Tyrimo rezultatai publikuojami Scientific Reports.
