Tačiau pažvelgę į archyvinius kadrus, tyrėjai netruko suprasti, kad ši reiškinys Marse kartojasi jau kurį laiką, rašo „Science Alert“.
Kas kelerius metus pavasarį ar vasarą šis įdomus debesis grįždavo, kol vėl dingdavo. Debesis Marse buvo užfiksuotas 2009, 2012, 2015, 2018 ir 2020 metais.
Naujai paskelbtame tyrime dabar buvo išsamiai paaiškintos priežastys, kodėl šis milžiniškas debesis vis atsiranda Marso paviršiuje. Tyrėjai palygino stebėjimus, kurie buvo vykdomi jau nuo 1970-ųjų metų.
Mokslininkai skelbia, kad šis debesis Marso pietiniame pusrutulyje formuotis padeda pavasarį ar vasaros pradžioje.
Auštant, tankus oras nuo Arsia Mons ugnikalnio pradeda kilti į orą vakariniu šlaitu. Krintant temperatūrai, ši oro masė plečiasi, o joje esanti drėgmė kondensuojasi aplink dulkių daleles, sukurdama tai, ką Žemėje vadiname orografiniu debesiu.
Mokslininkai kiekvieną rytą stebėjo, kaip šis procesas kartojasi Marso atmosferoje. Maždaug 45 kilometrų aukštyje oras ima plėstis, o maždaug 2,5 valandos debesis vėjų yra traukiamas į vakarus net 600 kilometrų per valandą greičiu, kol galiausiai atsiskiria nuo ugnikalnio.
Debesis gali pasiekti net 1800 kilometrų ilgį ir būti 150 kilometrų pločio. Tačiau vidurdienį, kai Saulė būna viršūnėje, debesis visiškai išgaruoja be pėdsakų.
Tačiau jeigu šis reiškinys vyksta tam tikru metų laiku kiekvieną dieną, kodėl mes turime tik retus jo stebėjimų užfiksavimus?
Tyrėjų teigimu, taip yra todėl, kad daugelis aplink Marsą skriejančių palydovinių kamerų rytais tik retkarčiais skrieja virš šio regiono, o konkrečių vietų stebėjimai yra planuojami, tad šis debesis anksčiau buvo užfiksuotas atsitiktinai.
Astronomas Agustinas Sanchezas-Lavega tvirtina, kad šio debesies supratimas gali leisti atkuri jo formavimosi modelius, o tai pagerins žmonių žinias apie Marso ir Žemės klimato sistemas.
Dabar, kai žinome, kada ir kur atsiranda šis debesis, mokslininkai galės į jį nukreipti profesionalesnes ir modernesnes kameras, kurios suteiks galimybę su šiuo reiškiniu susipažinti plačiau.
