Insulinas – senėjimo procesui svarbus junginys

JAV Brauno universiteto mokslininkai išsiaiškino, kad kuomet vaisinių muselių drozofilų riebalų ląstelėse silpninami į insuliną panašių hormonų perduodami cheminiai signalai, gerokai pailgėja šių vabzdžių gyvenimo trukmė. Panašus reiškinys jau stebėtas kirminų organizmuose. Tačiau tai yra pirmas kartas, kuomet jis stebėtas vaisinių muselių organizmuose. Tai mokslininkus domina dėl to, kad muselių 13601 genas iš dalies sutampa su žmogaus genais.

Šis eksperimentas taip pat pateikė naudingos informacijos apie insulino įtaką savo paties sintezei.

Specifinėse ląstelėse blokuojant hormono veikimą kūnas ilgiau išlieka sveikas. Mokslininkai anksčiau manė, kad insulinas verčia kitus hormonus lėtinti senėjimą, tačiau neseniai Brauno universiteto biologijos profesorius Marcas (Markas) Tataras su kolegomis išsiaiškino, kad insulinas reguliuoja savo paties gamybą ir kad jis tiesiogiai veikia audinių senėjimą. Mokslininkai išsiaiškino, kad kuomet organizme yra žemas insulino lygis, ląstelės būna sveikesnės, atsparesnės infekcijoms ir su amžiumi susijusioms ligoms (pavyzdžiui, vėžiui, demencijoms, insultams).

„Pagalvokite apie kūną kaip automobilį. Žinojome, kad insulinas kontroliuoja automobilio greitį, nes reguliuoja tokias dalis, kaip akseleratoriaus pedalas ir kuro įpurškimo sistema. Dabar žinome ir tai, kad insulinas yra ir kuras, verčiantis variklį judėti“, sakė M.Tataras.

Eksperimentuodamas M.Tataras su keturiais kolegomis išvedė liniją genetiškai modifikuotų muselių, į kurių organizmų riebalų ląstelių, esančių netoli smegenų, genetinę medžiagą buvo įterptas baltymas dFOXO, valdomas šių muselių insulino atitikmens.

Kai kurios muselės buvo maitinamos mifepristonu – chemine progesterono kopija. Šis hormonas aktyvavo dFOXO jungiklį, kuris savo ruožtu slopino normalius insulino signalus ląstelės viduje. Mokslininkus nustebino tai, kad dėl to sumažėjo insulino gamyba visame kūne, o pačios muselės gyveno vidutiniškai po 50 dienų –18 dienų ilgiau, nei tos muselės, kurių insulino signalai buvo perduodami be trukdžių.

„Dabar žinome, kad insulinas senėjimo procese veikia tiesiogiai. Taigi tyrimas sujungia kelias galvosūkio dalis į visumą. Ir jis turėtų pakeisti dabartinį senėjimo supratimą“, sakė M.Tataras.

M.Tataro tyrimas prisidėjo prie kelių kitų darbų, įrodančių, jog mažas insulino kiekis organizme ilgina gyvenimo trukmę. Per keletą paskutiniųjų metų mokslininkai išsiaiškino, kad pelės ir kiti gyvūnai gyvena ilgiau, jei jų dietoje būna nedaug kalorijų, kas lemia mažesnę insulino gamybą.

„Senėjimo reguliavimas yra sudėtingas fiziologinis procesas, susidedantis iš naudojamų produktų, metabolinės reguliacijos ir hormonų sekrecijos. Iki šiol dar yra daugybė neatsakytų klausimų“, sakė M.Tataras.