Pirmykštėje Žemėje jų nebuvo – paviršiaus sąlygos nebuvo tinkamos jiems formuotis ar ilgai išlikti. Tad iš kur jie atsirado? Neabejojama, kad nukrito iš dangaus, t.y. iš kosmoso. Paprastai turimi omeny asteroidai ir kometos, kuriuose tikrai randama įvairių sudėtingų molekulių. Iš kitos pusės, krisdami jie įkaista, o smūgio į paviršių metu – dar labiau, taigi molekulėms išgyventi kelionę iš kosmoso į Žemę sudėtinga.
Naujame darbe nagrinėjama hipotezė, kad molekulių šaltinis gali būti kosminės dulkės. Šiais laikais būtent kosminės dulkės yra pagrindinis nežemiškos medžiagos šaltinis Žemės paviršiuje; greičiausiai taip buvo ir Žemės jaunystėje, nors asteroidų ir kometų smūgių tada būta daug daugiau.
Dulkės susidaro byrant tiems patiems asteroidams ir kometoms, taigi jose irgi esama sudėtingų molekulių. Įprastai, kalbant apie prebiotinius cheminių reakcijų tinklus, dulkės ignoruojamos, nes jos paskleidžia molekules plačiame plote, tad reikšmingai nepakelia jų koncentracijos.
Bet naujojo tyrimo autoriai atkreipė dėmesį, kad dulkės Žemės paviršiuje irgi gali koncentruotis: nuosėdiniai procesai, tokie kaip upių tekėjimas ar ledo formavimasis bei tirpimas, gali sutelkti dulkes iš didelio regiono į vieną vietą.
Apskaičiavę, kiek dulkių galėjo kristi į Žemę ankstyvaisiais jos gyvenimo laikais ir kaip sparčiai tada galėjo veikti telkimo procesai, jie nustatė, kad pirmuosius kelis šimtus milijonų metų po Mėnulio susiformavimo Žemės ledynuose kosminės dulkės galėjo sudaryti 20-80% nuosėdinių medžiagų.
Mėnulio susiformavimas atskaitos tašku parinktas todėl, kad jį formavęs smūgis greičiausiai išlydė visą planetos paviršių, taigi ir bet kokias ten buvusias organines molekules.
Bendras dulkių kiekis, pasiekiantis Žemę, galėjo būti šimtus ar net tūkstančius kartų didesnis, nei šiandien – šimtai tūkstančių tonų per metus. Tokio kiekio, ypač sukaupto specifiniuose regionuose, tikrai galėjo pakakti prebiotiniams tinklams suformuoti.
